Sergam. Ir vėl. Švenčiam du gimtadienius. Vat. Mažiausiai tris kartus šią savaitę pasakiau sau: „Viskas, daugiau nebegaliu... Užsiiminėju kažkokiom nesamonėm. Dedu taška. Basta. Kaput. Finito.“ Mažiausiai keturiolika kartų nuleidau rankas. Kartais visas šitas homeschoolinimo – mokymo namuose – reikalas atrodo neįmanomas. Visiška utopija. Kartais atrodo, kad tos amerikiečių šeimos, kurių knygas, internetinius dienoraščius skaitau, kurios moko namie penkis, aštuonis, dešimt vaikų... jos neegzistuoja - tai mitas. Tokių šeimų iš tikro nėra. Tokiom akimirkom Amerika atrodo, kaip tolima planeta... gal ten ir įmanoma mokyti namie, bet tik ne čia, tik ne Lietuvoje. Tuomet verkiu Aurimui, skundžiuosi Dievui. Bet ir vėl viskas išeina į gerą. Ir vėl n-tąjį kartą Aurimas mane sustiprina – kokį šaunų vyrą aš turiu. Padrąsina Agnė. Padrąsina Sandra. O Dievas duoda išminties. Atsistoju, nusivalau abejones, nusipurtau blogą nuotaiką, supakuoju neviltį kitam kartui ir einu toliau. Kita vertus juk esu ne viena. Ir Agnė mokina namie (tuo pat metu bestatydama namą!.. savo, o ne kažkieno, rankom) ir Sandra mokina namie (ir ne tris, o visus keturis.. pametinukus!). Ir viskas čia Lietuvoj, o ne Amerikoj. Ir viskas tikrai įmanoma. Tik reikia laiku pakelt rankas ir tik jokiais būdais neužsiimti savigaila. Kaip kad kola nesveika skrandžiui, taip savigaila - dvasiniam žmogui. Sugrauš iki kaulelio. Tai vat. Gyveni ir mokausi, o juk tai ir yra homeschooling esmė: mokintis gyventi iš gyvenimo per gyvenimą gyvenimui.
Beje vieną rytą paklausiau Emilijos, ką ji norėtų išmokti daryti. Emilijos atsakymas: groti fortepijonu, rašyti eilėraščius bei siūti (kvepia Jane Austen laikais...).
Biblija. Po kelių ryškių incidentų dėl nevienodų sijonėlių, šaukštų, lėkščių ir šakučių (taip, netgi dėl šakučių!!) 1 Kor 13:4 „meilė nepavydi“ pačiu laiku atėo į pagalbą. Pirmiausia pabandžiau išsiaiškinti, ar vaikai apskritai žino, ką tai reiškia pavydėti. Žino. Dar ir kaip. Paklausiau Emilijos: „kaip tu pavydėtum, jei sesei padovanočiau naują suknelę“. Emilija tiksliai suvaidino, kaip ji pasielgtų „tokios neteisybės“ akivaizdoje: pultų ant žemės, imtų spardytis, vaitoti ir aimanuoti, kad jai niekas niekada gyvenime nebepadovanos suknelės... Tęsiam pratybas toliau: „o kaip reikėtų pasielgti šioje situacijoje nepavydžiai?“ (nesufleruoju). Net nemirktelėjusi Emilija man pasakė, ką ji pasakytų Sofijai: „Sofija, kaip tu gražiai atrodai su šia suknele. Aš irgi kada nors norėčiau turėti tokią suknelę, bet jei neturėsiu man vistiek bus viskas gerai. Aš tave labai myliu Sofija.“ Vat. Pasirodo teorinės žinios yra. Dabar reikia išmokt jas pritaikyti praktikoje. Padrąsinau Emiliją, kad tokiu nusistatymu (antruoju, ne pirmuoju) ji tikrai gali eiti pas Dievą ir paprašyti lygiai tokios pačios suknelės. (Gi mokome vaikus ir kasdieną mokomės patys su vaikais visus savo poreikius ir troškimus malda ir prašymu su padėka atnešti Dievui... Fil 4:6.. kartais pavyksta, o kartais visai ne).
Beje. Pagaliau ir mes pradėjom vaikams skaityti „tikrą“ Bibliją (na ir ankščiau ją vaikams skaitydavom, bet ne sistemingai, ir ne kasdien). Vaikiškos Biblijos vis dar verčiamos – ir gana dažnai - tačiau dabar kas rytą, Aurimui išėjus į darbą, vaikam perskaitau ir po skyrių iš Luko evangelijos. Žiūrėsim kaip eisis toliau. Sunku man su nuoseklumu... ir pastovumu... ir organizuotumu. Drąsina tai, kad beskaitant vaikams kyla daug klausimų, todėl matau, kad skaitomo teksto klausosi. Pabandžiau į repertuarą įtraukti ir po vieną psalmę – Emiliją nunešė nuo kojų. Ji manęs prašė skaityti dar ir dar ir dar. Ypač 23, apie gerąjį ganytoją.
Viešpats yra mano ganytojas – aš nestokosiu.
Jis paguldo mane žaliuojančiose ganyklose, veda mane prie tylių vandenų.
Jis atgaivina mano sielą, veda mane teisumo takais dėl savo vardo.
Nors eičiau per mirties šešėlio slėnį, nebijosiu pikto,
nes Tu su manimi. Tavo lazda bei Tavo ramstis nuramina mane. (Ps 23)
Raidės. O. Oras, opera. Ir obuolys.
Turime savo mėgstamiausią ir gražiausią kūrinį: Jacques Offenbach "Belle nuit, ô nuit d'amour" arba dar vadinama „Barcarolle“. Tad pradėjom savo nuotykius būtent čia. Beklausydama Emilija man sako: „Mama, koks gražus kūrinys (mano širdis džiūgauja – valio, vaikai ugdosi gerą skonį)... (pauzė) o ar negalėtumei dabar leisti paklausyti tos juodos moters, kuri dainuoja kaip vyras... (kalba eina apie Nina Simone.. outch.. na gerai bent jau, kad Nina Simone buvo profesionali klasikinė pianistė). Tad pradėjom tauriai nuo operų, o baigėm Nina Simone „Ain‘t Got No Life“. Muzikine prasme smagi dina, bet turiniu nelabai džiugina. Kitą dieną pamėginau iš naujo. Paklausėm jau pažįstamą Pavarotti atliekamą ariją „Nessun Dorma“ iš Puccini operos Turandot. Tuomet vaikai patys paprašė paklausyti apie „tą kirpėją, kuris nukirpo ausį“ – sumečiau, kad kalba apie Figaro (kažkurią savaitę klausėm kelias Figaro versijas). Taip pat atradom naują kūrinį – rekomenduoju, labai gražus – „Gėlių duetas“ iš Léo Delibes operos Lakme. Vaikai liko sužavėti. Pasiguodžiau Agnei, kad nelabai žinau, kokios operos būtų tinkamos vaikams. Ji parekomendavo pasidomėti vaikams sukurtais Pelenė, Piteriu Penu. Radau youtube Pelenę.. Tik buvo perkaitusi galva, todėl net nepastebėjau, kad radau ne operą, o baletą. Nieko, vaikai sukrimto, kaip riešutėlį...
Oras. Visą savaitę lijo. Puiki proga pakalbėti su vaikais apie gerą ir blogą orą. Namie turime taisyklę – nesiskundžiam dėl blogo oro, o iš tikro visai nenaudojam išsireiškimo „blogas oras“. Tikime, kad visokį orą – ir debesuotą dangų ir giedrą dangų, ir lietingą dieną, ir šiltą dieną - sukūrė Dievas, todėl šlykštaus, bjauraus, blogo oro nebūna, būna tik oras netinkamas eiti į lauką. Pokalbį užvedžiau taip: „yra toks posakis „blogas oras“. Ar žinai apie kokį orą tada žmonės kalba, kai taip sako?“ Emilija: „Kai lija, pučia vėjas ir yra šalta lauke“. Vadinasi žino. Paaiškinau, kad mūsų namuose mes dėkojam Dievui už visokį orą (iš tiesų, kas rytą dėkojam Dievui už naują gražią dieną... bet kokiu oru), ir nesakom, kad oras yra blogas. Done. Dabar teliko stebėti savo pačių kalbą, nes juk vaikai mokosi iš mūsų pavyzdžio.
Ir dar apie orą... tik iš kitos pusės. Pabandėm atlikti savo pirmuosius „mokslinius“ bandymus. Nežinau, kas labiau skraidė padebesiuose - ar aš, ar vaikai. Niekad gyvenime nemačius net paprasčiausių bandymų (mūsų mokykloje mokytojai nesivargindavo...), jaučiausi lyg vaikas žaislų parduotuvėje. Taigi. Bandėm įrodyti, kad ugniai degti reikia oro. Tereikia uždegti žvakę ir ją uždengti stikline. Po kelių akimirkų žvakė užgęsta. Bet kad būtų kiek aiškiau, es paemėm dvi vienodas žvakes ir dvi vienodas stiklines. Tik vieną stiklinę uždengėm aklinai, o kitą kraštu parėmėm ant butelio kamštelio – tarpelis orui. Super. Pirmoji žvakė užgeso, antroji smagiai degė toliau.
Ir tai dar ne viskas. Vieną popietę mus aplankė Agnė su vaikais. Ir Agnė parodė dar vieną esperiemento versiją. Reikia žvakės, stiklinės, lėkštutės su vandeniu (geriau spalvotu, kad geriau matytųsi). Žvakutę pastatom lėkštutėje su vandeniu, uždegam ir apvožiam stikline. Žvakė užgęsta, o vanduo sukyla į stiklinę. What?? Yup. Reikėjo matyti mano akių didumą... Be abejo, eksperimentą dar kartojom. Ir ne vieną kartą.
Beje mano vaikams „o“ – tai pirmiausia obuolys. Todėl ir paprašiau Emilijos nupiešti obuolį. Štai čia jos obuolio interpretacija...
Skaitymas. Savaitės pertrauka nuo skaitymo pasiteisino. „Zylutė“ ir vėl į trąsą. Einasi kaip iš pypkės. Čia paguoda visoms mamoms.. Jeigu man ir Emilijai - mažai organizuotoms ir ultra nekantrioms - pavyko, pavyks visiems!
Literatūra. Truputį pertvarkiau knygų skaitymo reikalą. Pastebėjau, kad be konkretaus plano, ne kas tepavyksta. Na pavyksta, bet labai netolygiai. Kai skaitom tai, kas papuola po ranka, kartais po ja papuola ir ne kokios knygos. Todėl padariau taip, kaip daro Amblesideonline (tai nemokamas Charlotte Mason mokymo modeliu pagrįstas online curriculum... ). Susidariau trijų mėnesių savaitinį planą (iki Kalėdų). Taupydama laiką parsisiunčiau jau paruoštą Amblesideonline 36 savaičių planą, pratryniau, pritaikiau sau. Tuomet pasirinkau kelias knygas, kurias norėčiau su vaikais perskaityti iki Kalėdų: Luko evangelija, B.Potter „Pasakos“, M.Vainilaičio „Vario varteliai“, P.Mašioto „Mano dovanėlė“, Motulės žąsies eilėraščiai. Knygas padalinau skyreliais ir tolygiai paskirščiau savo plane. Iš pirmo žvilgsnio planas atrodo labai smulkmeniškas ir gal jis netgi nepasiteisins, bet labai knietėjo pabandyti, tad štai ...bandau.
Į tą patį planą sužymėjau ir kitus dalykus: Zylutę, MEP Matematiką, Biblijos skaitymą, gamtą, raides, rankos lavinimą, įpročių ugdymą, bei knygas, kurias bandytume skaityti šiaip, laisvalaikiu (pvz. dabar kai atsirada laisvo laiko skaitom C.S.Lewis „Žirgas ir jo berniukas“). Šią savaitę, kai tiek daug lijo ir kai vėl iš naujo susirgo Matas (yup...ir vėl), skaitėm tikrai daug.
Matematika. Nusipirkom tokiame ultra-cool žaislų komise „Mikis“ keturių dešimtmečių senumo originalų stalo žaidimą vaikams. Senelio pagalba jį atrestauravom. Prašmatnu. Vintage. Bežaisdami tą žaidimą dar sugalvojom ir matematikai pritaikyti. Nuotraukose matyti...
Gamta. Su vaikais iš naujo atradom Vingio parką. Vasarą man ten nepatinka – per daug žmonių, per daug riedučių, per daug dviračių, per mažai paties parko. Bet pabandykit nuvažiuoti ten paprastą darbo dieną (mes buvome pirmadienį), kai visi vaikai išvedžioti į darželius, kiti į mokyklas, tėčiai ir mamos darbuose.... o jei nuvažiuosit rudenį, kai medžių lapai dar nenukritę, tačiau jau sirpsta geltoniu... na gi wow. Vaikystėje Vingio parke praleisdavau daug laiko. Tais laikais tilto turėklai buvo ryškiai oranžinės spalvos. Dabar jie purvinai mėlyni, tačiau tebeskamba taip pat kaip anksčiau. Malonūs prisiminimai. Perėję tiltą pasukom į dešinį keliuką – ten dar mažiau žmonių ir yra vienas smagus priėjimas prie upės. Man dar nespejus nieko pasakyti, ratuota Emilija jau atrado visus reikiamus kelius, išmatavo teritoriją, tad mums su Sofija ir Matu teliko sekti iš paskos. Priėjome prie pat vandens. Vaikai į upę mėtė pagalius, žaidė žvejus. Pasižadėjom kitą kartą pasigaminti ir į parką atsinešti popierinius laivelius. Smagų rytą vainikavo pasibuvimas žaidimų aikštelėje – ne Vingio parkinėje, o šiapus tilto. It vyšnia ant pyrago...
Beje, šios savaitės gamtos tema – rudeniniai lapai. Jau prieš geras tris savaites pamačiau pirmuosius pageltusius medžio lapus ir pasikrykštadama nešiau juos rodyti vaikams. Po savaitės užsikretė ir Emilija. Dar po kitos savaitės – Sofija. Dabar jos neša man lapus iš visos kaiminystės. Ir tikrai labai gražius – tai judai raudoną kriaušės lapą, tai nuraudusį gudobelės lapelį, tai parudavusį lapą su nukramtytu galu... Gaminu valgyt, staiga įvirsta pro duris Emilija ir rėkia ant pusės rajono: „Mama, žiūrėk, ką radau...!! Koks lapas!” Smagu.
Ta proga visiškai netikėtai sugalvojom tokį darbelį. Bandėm daryti iš lapų dramblius ir žirafas, o gavosi šokėja. Gavosi viena, tai reikėjo padaryti dar tris. Vieną man, vieną Emilijai, vieną Sofijai ir dar vieną mokytojai Ilonai (Kindermusik) dovanų.
Dailė. Nusižiūrėjau Pintereste, kaip vaikai piešia muilo burbulais –mgaunasi tokie gražūs ratilai ant popieriaus... tikros O raidės. Juk taip į temą. Tad pabandėm ir mes. Žinoma, O raidžių pas mus nė kvapo nebuvo, bet vaikams patirtis superinė. Neturėjau namie skystų dažų, todėl teko šiek tiek paeksperimentuoti – sumaičiau akrilinius dažus su vandeniu ir rankų muilu. Daviau šiaudelių – pūskit. Receptūrą dar reikės patobulinti – pernelyg švelnios spalvos.
Bendraujame. Savaitės vidury sulaukėme svečių – Liutauro su Magde. Sveteliai atsivežė tikrų tikriausios pasakiškiausios savo rankom gamintų gilių.. Maltų ir skrudintų orkaitėje, iš kurių mums paruošė gilių kavos. Pasakiškas gėrimas – priminė vaikystę (nors buvau įsitikinusi, kad gilių kavos ragauti dar neteko).
Sekmadienį Emilija vėl važiavo į choro repeticiją. Šį kartą su Aurimu. Aš likau namie su Sofija. Matas apsirgęs miegojo. Mokiausi leisti laiką nieko neveikdama. Ar pastebite, kad būdami namie su vaikais vistiek bandote ištaikyti kokį namų ruošos darbą? Čia mano kasdienybė: jei piešiu, skaitau, žaidžiu su vaikais, viena koja būtinai kaip nors iš paskutiniųjų gaminsiu pietus ar plausiu indus, lankstysiu rūbus... ką nors, bent kažką. Tai vat, o šį sekmadienį tiesiog atsisėdau su Sofija ir žaidžiau vaikišką kavinę. Ir ne tris minutes, kaip esu pratus, o visą pusvalandį. Buvo sunku, nes galvoje sukosi milijonas darbų, be kurių atrodo mūsų namai sugrius. Bet žiūrėjau į Sofiją ir galvojau – ilgai ji tokia mažutė nebus, daug progų pažaisti su ja viena aš neturėsiu. Greit ateis laikais, kai svajosiu apie tokias akimirkas, o jų jau nebebus. Tad sedėjau ir žaidžiau. Mačiau, kad Sofijai šis laikas buvo be galo svarbus.
Švenčiam Mato ir Sofijos gimtadienį. Buvo smagu. Buvo nuostabu. Nes turiu nuostabią mamą ir tetą, kurios vaikų gimtadieniui pagamino kalną kibinų bei milžinišką tortą. Nes turiu nuostabius vaikus, kurie kantriai ir ištvermingai tvarkė ir puošė namus, gamino dekoracijas. Nes atvyko nuostabūs svečiai, kurie su didele kantrybe ir ištverme pakėlė gimtadienio linksmybių triukšmą ir gaudesį.
Baigėsi gimtadienis, baigėsi ir mūsų savaitė. Likome su kalnu dovanų ir įspūdžių, upeliais ašarų, kibirais juoko. Balansas. Tad gyvenam toliau.
