Gruodis - įdomus mėnuo, čia pradeda vykti viskas, kas nespėjo įvykti ištisus metus. Šimtas dvidešimt gimtadienių (tame tarpe ir mano... ir Emilijos), įvairūs susitikimai su visus metus nematytais draugais, milijonas darbų (kuriuos reikia padaryti iki metų pabaigos... ir kuriuos, tiesą sakant, galėjome padatyti ir vasarą)... O dar dovanos! Na, kitaip tariant: maratonas, kuris kasmet mus dalyvius užklumpa visiškai netikėtai... Taigi, šio nuostabaus gruodiško bardako proga mėnesį laiko nusprendėm "pailsėti" nuo "mokslų" (pasirodo, daugelis homeschoolerio šiaip ar taip gruodį atostogauja, o vasarą ne... smagu). Tai net nežinau, kaip čia pasakyti... tikrai atrodo, kad ilsimės, bet kartu ir mokomės. Tai kaip čia yra? Visko po truputį...
Biblija. Aurimas ir toliau rytais užsiima su vaikais. Šiuo metu skaito po skyrių iš Marian M. Schoolland "Veskime mažuosius pas Dievą" ir po istoriją iš vaikiškos Biblijos. Aptaria, užduoda klausimus vaikams ir ragina vaikus, užduoti klausimus jam.
Iki kalėdų ne tik rytus, bet ir vakarus leisime ypatingai: skaitysime skaitinius, puošime Jesės medį, giedosime giesmeles (apie tai čia). Kai kuriais vakarais prie mūsų prisijungs ir keli artimi žmonės - ir tai mums suteiks (ir jau suteikė!) didelį džiaugsmą.
Rašymas. Skaitymas. Literatūra. Viskas klostosi savaime. Kadangi šie "akademiniai" dalykai iki šiol mūsų dienai suteikdavo tam tikrą formą, jie niekur nedingo ir dabar. Juk nesinori turėti beformių dienų, ane? Rytais penkias minutes skiriame Zylutei (skaitymo pradžiamokslis). Dienos metu mokomės rašyti - dabar "ant bangos" skaičių rašymas. Tiesa, su teksto perrašinėjimu šiek tiek apgriuvo reikalai, todėl netgi skaitant Zylutę matau, kad kai kurios raidės primirštos... Veršimės diržus.
Na o literatūra tikrai niekur nedingo. Skaitome. Daug. Dabar mėgaujamės E.B.White "Gulbės trimitu". Kiekvieną skyrių skaitome iš lėto. Stengiuos nepraleisti progos pailiustruoti ir pasigilinti į naujus dalykus. Viename skyriuje rašytojas labai išsamiai nupasakoja, kaip pakyla, skrenda, nusileidžia gulbės - tad žiūrėjome video apie tai, kaip skraido gulbės. Knygos istorijos veiksmas vyksta Montanoje, todėl žemėlapyje ieškojome Montanos ir Raudonųjų Uolų ežerų. Knygoje svarbus vaidmuo atitenka trimitui, tad klausėmės trimito garsų. Užskaitau knygą labai. E.B.White dar parašė "Šarlotės voratinklį" ir "Stiurtą Litlį", už kurias gavo aibę apdovanojimų. Stiurto Litlio į rekomenduojamų knygų sąrašą visgi neįtraukčiau, bet esu įsitikinusi, kad paskaičiusios "Šarlotės viratinklį" ir sužinojusios, kad tas pats autorius parašė "Stiuartą Litlį", mamos vistiek skaitys jį savo vaikams (taip dariau ir aš)... Beje, mūsų knygų sąrašą aš vis pakoreguoju ir papildau - gal kam pravers.
Bendravimas. Turbūt ir rašyti nereikia, kad šventiniu laikotarpiu bendravimo tikrai netrūks.. Net pamečiau skaičių vaikų ir suaugusių, su kuriais susitikome ir dar susitiksime šį keistą ir kartu nuostabų mėnesį. Svarbiausia neapsirgti! Vitaminas C į trasą!
***
Gaminame atvirutes. Nemėgstu pirkti atviručių. Per didelis pasirinkimas. Per mažai asmeniškumo. Praeitais metais kalėdoms gaminau savo atvirutes. Štai jos:
Šiemet nusprendžiau į procesą įtraukt vaikus, nes noriu, kad jie mokintųsi susikaupti, kantrybės, kruopštumo. Taip pat išmoktų rodyti dėmesį artimiems žmonėms. Bet svarbiausia - juk tai taip smagu!
Štai mūsų atviručių gaminimo procesas. Jei jūsų vaikas jau piešia (piešia bet ką... net kringelius), galite padaryti tą patį. Svarbu nedidelis formatas (maniškių piešinėlis gavosi vos 7x5 cm).
Reikės: akvarelinio popieriaus, akvarelinių dažų, vandens, teptuko, storesnio spalvoto popieriaus (po vieną lapą parduoda kanceliarinėse), tvirtos liniuotės, dvipusės lipnios juostos, parkerio ar plono markerio.
1. Gerai sudrėkinam popierių. Dažų reikės visai nedaug - tik švelniam fonui. Negailėkit vandens. Pirmą žingsnį gali daryti ir vaikas...
2. Raskite pačią tvirčiausią liniuotę visuose namuose. Stipriai prispauskite popierių ir plėšykite lygiomis juostomis. Gerai sudrėkęs akvarelinis popierius gražiai ir tolygiai plyš. Gautas juostas suplėšykite į stačiakampius. Nepamirškite visų kraštinių.
3. Dabar reikia palaukt kol išdžius - čia smagi kantrybės lavinimo dalis. Du variantai: džiovinkite lygintuvu (tuomet popierius užsiries, bet jį vėliau galėsit patiesint knygoje) arba džiovinkite prislėgtą knygose. Prislėgtas išdžiūna per parą, tačiau rezultatas žymiai malonesnis - popierius neužsiriečia.
4. Kai išdžiovinsite, lai vaikas piešia. Siūlau duoti piešti vienos spalvos markeriu ar parkeriu (aiškesnis vaizdas gaunas...). Bet čia jau kaip sugalvosit. Mes su Emilija sutarėm, kad piešim Jėzaus gimimą. Tad ji ir piešė. Savo versiją. Aš nieko nebekomentavau. O Sofija irgi padėjo... O gavosi labai labai gražiai!
5. Dvipuse lipnia juosta (patikėkit manim - greičiau ir efektyviau nei klijais...) klijuojam prie spalvoto kartono.. Jei atvirutę darysit sulenktą, popierių geriau lenkit prieš tai...
6. Viskas. Dabar beliko rašyti pasveikinimus ir siųsti atvirutes brangiems žmonėms.
P.S. Tokio nedidelio formato atviručių privalumas - vienų prisėdimu vaikas gali nupiešti net ir dešimt atviručių. Svarbu pagauti "cinkelį" ...taip sakant. Emilija šiemet turi užduotį nupiešti apie trisdešimt atviručių. Sofija prisideda, bet labai minimaliai. Pusę atviručių jau įveikėm. Žiūrėsim, kaip bus toliau...
---
Kaip mes pynėm eglės vainikus. Buvom miške (maloniausia savaitės dalis). Pasaka! Koks grožis! Šviežumėlis. Visai kitas pasaulis.
Bet gerai - apie vainikus. Taigi, miške prisiskyniau eglių šakų. Nedaug. Eglės nekirtau. Skyniau nuo žemiausių milžiniškų eglių šakų - žodžiu, tvarkingai. Namie viską suverčiau ant stalo ir ėmiausi darbo. Vaikai padėjo. Na... pusėtinai - labai jau aštrūs spygliai. Nežinau, kaip reikia pinti eglės vainikus profesionaliai, bet dariau, kaip mokėjau.
Pirmiausia paėmiau ilgiausią šaką - čia vainiko pagrindas. Tada prie jos dėjau likusias - vainiko masė. Ir rišau virvelėmis kas kokius 10-11cm.
Galiausiai visą šitą reikalą sulenkiau, surišau galus ir tadam! - vainikas.
Iš mano atsivežto negausaus laimikio pasigaminau keturis vainikus. Du daviau mamai, du pasilikau sau. Saviškį vieną pakabinau ant durų, o į kito vidurį statysim žvakes ir puošim stalą vakaro skaitiniams - taip žymiai iškilmingiau.
Tai tiek. Smagumėlis. Gyvenam... ir atostogaujam toliau.
