ATGAL 15 savaitė. L, laužas, laikas

Uchti savaitė. Gal ne vaikams, bet man... double uchti. Bet, ačiū Dievui, praėjome. Į septynias dienas sutilpo tėčio kelionė į Minską, dvi močiutės Juditos viešnagės, svečiai iš Amerikos, seminaras apie santuoką ir tėvystę, IKEA, biblioteka... voratinkliai, vikšrai pabėgeliai, naujos knygos, duonos kepimas, pyrago kepimas, nesibaigiantis namų tvarkymas, žaislų eliminacija... Smagumėlis. Gal aš nugyvenau mėnesį, o ne vieną savaitę?

Biblija. Šią savaitę gyvenom truputėlį kitaip, todėl ir rytai buvo visai kitokie. Su tėčiu vaikai ant sofos nebesirangė, o Aurimo vietą užėmiau aš. Surišau Bibliją su šios savaitės raide, šiek tiek padruskinau, kiek papipirinau – opla, puikiausios naminės pamokėlės vaikams. Šią savaitę mokomės raidę „L“ – tad laikas. Bandėm pajusti minutę (kitaip sakant, spoksojom į smėlio laikrodį), matavom, kaip ilgai galim išbūti nekvėpavę. Emilija laimėjo.. Skaičiavom sekundes, minutes, valandas, dienas. Pakalbėjom apie visus techninius dalykus: kiek sekundžių minutėje, kiek minučių valandoje, kad savaitėje yra septynios dienos, kas yra mėnuo, metai, kam reikalingas laikrodis, chronometras.

Taip pat sužinojom, kad Dievas liepia laiką branginti (Ef 5:15). Emilijai visa šita laiko branginimo idėja buvo labai neįprasta.. neįprasti ir nauji žodžiai branginti, tausoti, nešvaistyti, taupyti.. Atrodo žodžius girdi ne pirmą kartą, tačiau samprotauti apie juos pradėjo tik dabar. Įdomu stebėti.

„L“ – dar ir liūdnas bei linksmas. Prisiminėm kelias daineles iš Kindermusik apie liūdną ir linksmą varliuką, apie liūdną ir linksmą dainelę, kurią reikia pasiimti (arba nesiimti) į kelią... Pažiūrėjom, ką Biblijoje rašo apie linksmą širdį (linksma širdis – tai vaistai mūsų kūnui, Pat 17:22), bei ką Dievas ragina mus visuomet daryti: „Džiaukitės Viešpatyje visuomet“ (Fil 4:4). Paaiškinau vaikams, kad būna situacijų, kai džiaugtis nedera. Pakalbėjom apie tuos atvejus, kai dėl netekties, ligos, skausmo liūdi artimas. Padiskutavom, ką tuomet reikėtų daryti, kaip elgtis.

Raidė. L. Apie laiką, liūdną, linksmą jau minėjau. O be jų dar ir laužas, liepsna. Bandėm kurti laužą. Nesėkmingai. Džiaugiuosi, kad bent vieną dieną pabuvau netobula mama (chi chi) ir laužą kūriau kaip tikra diletantė. Prikimšau šašlykinę laikraščių... „Čia prakūros“, protingu veidu aiškinau vaikams. Prisiminiau, kaip draugė Agnė sūnui Liutaurui pasakojo apie tai, kad ugniai įsidegti reikia deguonies, todėl pridūriau: „stipriai nesuspaudžiam, nes ugniai nebus kuom kvėpuoti“.. Tuomet ant savo prakūrų užmečiau porą malkų ir užkūriau. Popierius degė įspūdingai. O kai sudegė, ėmė rūkti malkos. Išrūkė mane ir vaikus kaip tikras dešras. Gelbėjom situaciją – užmetėm „sausų“ gudobelės šakų. Dabar išrūkyti likom ne tik mes, bet ir kaimynai. Bet kad nebūtų visiškas fiasko, laužą visgi įkūrėm (su daug daug laikraščių)... ir ant laužo obuolių pasikepėm... Ir Agnės pavyzdžiu bandėm geležį kaitinti, kuris deja buvo dažais išdažytas, todėl kiemas pavirto cheminių atliekų viraline. Gerai, kad vėjelis pūstelėjo. Galiausiai laužas ir dūmai visiems pabodo. Išmokom svarbią pamoką – nekišti dažyto metalo į laužą ir laužą galima užgesinti smėliu. Iki tol apie smėlį buvau skaičiusi vaikystėje K.Majaus „Vinetu“ (kažkaip iki šiol ši informacija nebuvo pravertusi), pasirodo suveikė – keli kibirėliai smėlio užgesino ir laužą, ir sutramdė įkyruolius dūmus. Vaikams šis nuotykis patiko. Patiko ir man – kartais smagu pabūti kitoj barikadų pusėj, kur nebūtinai viskas yra aišku ir nebūtinai viskas žinoma... kur galima klysti ir mokytis kartu su savo mažaisiais tyrinėtojais. Tiek su L. Galima buvo dar daugiau – gi ir lietus, Lietuva, lietuvis, lietsargis, laumžirgis, laivas, lipa, laiptai... Nebespėjom.

Skaitymas1. Toliau skaitom J.Danilavičiaus „Zylutę“. Emilija sėkmingai įkirto tribalses galūnes: -tas, -vas, -mas ir t.t. Sofija tvirtai išmoko raidę M. Tad dabar jos žinių lagaminėlyje pūpso A, E, S, M, O, Ū raidelės.

Su Sofija viskas kiek kitaip - ji mokosi delikačiau. Emilija, būdama Sofijos amžiaus, žinias rijo it koks begemotas. Tuo tarpu Sofija išrankesnė, lyg karalaitė ant žirnio: šitą mokysiuos, šito nesimokysiu. Taigi, prieš pat mano akis pildosi vienas iš homeschoolerių argumentų: kiekvienas vaikas yra vis kitoks, visi vaikai labai skirtingi, o mokyklose įspraudžiami į viena standartizuotą mokymosi modelį... Todėl ir gaunasi paskiau nei šis nei tas – vieni prašvilpauja mokykloje bambas išvertę ir jiems viskas pavyksta, kiti stresuoja ir bando kažkaip prisivyti tuos bambavozus, nors nieko prisivyti jiems ir nereikia... Dar kiti – mokyklos blogiukai, šlaistosi koridoriais ir visus gasdina, gyvent ramiai neduoda. Kodėl, pasakykit man, aš turėčiau savo noru leisti vaikus į tokią terpę? Kai vietoj to galiu be streso jiems tas pačias žinias suteikti namie? Be streso. Be streso. Socializacija, pasakysit? Tuomet žiū skyrelius "bendraujame" žėmiau ir kituose įrašuose.

Skaitymas2. Taip jau nutiko, kad Mickevičiaus biblioteka atsiuntė priminimą apie negrąžintas knygas. Būčiau pratęsus, bet dėl Mašioto „Morkų“ negalėjau... Teko lėkti strimgalviais į miestą. Labai apsidžiaugiau, nes pagaliau ir mes gavome pačiupinėti Eric Carle „The Very Hungry Caterpillar“. Šis alkanas vikšrelis patekęs į visus įmanomus rekomenduojamų knygų sąrašus... o dabar užims garbingą vietą ir mūsų užrašuose. Šimtą kartų valio. Dar vienas nuostabus radinys (irgi dažnai visur minimas): Maurice Sendak „Where the Wild Things Are“. Neįprasta istorija, labai dailios iliustracijos (iliustracijos laimėjusios Caldecott apdovanojimą). Vaikams net seilės varvėjo, nes gerą knygą kaip ir gerą saldainį atpažįsta iš tolo.

Rašymas. Dar turime užbaigti mokytis rašyti pavienes raides, tačiau matau, kad Emilija nori daugiau action. Todėl paruošiau kelis copywork lapus pabandymui. Copywork – tai teksto perrašymas. Pradedama nuo trumpučių sakinių, žodžių junginių ar Biblijos eilučių, vėliau ilginama iki kelių sakinių, pastraipos. Perrašymas rekomenduojamas beveik visų mano skaitytų autorių kaip labai efektyvi priemonė mokyti vaikus dailyraščio, skyrybos, gramatikos, stiliaus, teksto formavimo.

Gamta. Uuuuh. Smaginomės!! Savaitės pradžioje dar pasižaidėm su praeitos savaitės sėklų tema. Norėjau vaikams parodyti, kaip kai kurie gyvūnai (ar žmonės...) savo kailiuose išnešioja sėklas. Su savimi pasiemėm mūsų banduomuosius triušius – pliušinį briedį Zigmą, voverytę Ritą ir pelytę Iloną – ir nulekėm į laukus (žinau vietą, kur auga milžiniški kibukų krūmai... Berods juos varnalėšomis vadina?..). Tereikėjo įkišti Zigmą, Ritą ir Iloną į žoles ir šie kaip mat apkibo „kibukais“... Eksperimentas pavyko.



Toliau pakrapštėm naują temą iš Exploring Nature With Children (turbūt jau minėjau, koks super šis curriculum??): voriagyviai, šliužai, vabalėliai, vabalinskai... Brr. Pirma užduotis: sužinoti, kas gyvena po senais akmenimis, rastais, kelmais, po sutrunijusia medžio žieve. Vaikai pasiemė stiklainį ir išlekė į kiemą vykdyti užduoties. Po kelių minučių įvirto Emilija su grobiu – šliužienais ir sliekais. Kaip ji juos į stiklainį įkėlė nežinau, bet dabar, kai žvejybai, reikės masalo, žinosim, kur ieškot.

Kita smagi užduotis – plaukų laku nupurkšti voratinkliai. Super patirtis! Taip įdomu... Randi voratinklį ir purški į jį laku, tuomet bandai atsargiai voratinklį perkelti ant juodo popieriaus ar kartono. Ši paskutinė dalis mums pavyko ne iš pirmo karto, bet verta buvo pasistengti.

Vasara jau baigiasi, vikšrelių nebe tiek daug, bet Emilija per savaitę net du vikšrus priglaudė. Abu leisgyvius – galvojom, kad jau nebegyvens, bet Emilija juos atšėrė atgaivino, ir jie ... pabėgo... vienas kažkur sode, o kitas pasislepė namie už šaldytuvo... Pamoka: nepasitikėt nei vienu vikšru ir niekuomet nepalikti vikšrų indelio be dangčio!! Ypač namuose!!

Matematika. Skaičiavom savaitės dienas. Emilija pagaliau surišo savaitės dienų eiliškumą ir pavadinimus. Iš lego kaladėlių sustatėm keturis bokštus po septynias dienas – tai mėnuo. (Ps. Dažniausiai kasdien prieš pradedami aptariame savaitės dieną, pakalbam apie tos dienos planus – tai padeda vaikams suvokti įvykių seką).  

Habbits. Atlikau vieną eksperimentą – visus vaikų žaislus (išskyrus lego, dvi Mato mašinėles bei keturis pliušinius žaislus) sukėliau į palėpę. Visus. Tris didelius šiukšlių maišus. Done. Kambariai tušti. Švarūs. Eksperimento tikslas? Atpratinti vaikus nuo daiktų, išmokyti juos branginti turimus daiktus bei mėgautis labiau vienas kito kompanija nei kad kalnu žaislų. Be to, pastebėjau, kad netvarka kėlė diskomfortą ne tik man, bet ir jiems patiems. Galbūt vaikai net ir neturėtų turėti tiek daug daiktų, kaip kad įprasta šiais laikais? Galbūt jie neturi gebėjimų susitvarkyti daug žaislų? Maniškės vos susitvarko su lego bei keturiais pliušinukais. Be žaislų praėjo jau savaitė. Visi laimingesni. Vaikai stebisi tvarka kambaryje, daugiau improvizuoja žaisdami, daugiau laiko leidžia lauke. Šį eksperimentą sugalvojau ne pati, o pasiskolinau iš vienos amerikietės mamos. Tačiau labai užskaitau. Ateityje galima tuos keturis pliušinukus sukeist – nuo palėpės nukelti kitus kelis žaislus, bet nereikia visko turėti po ranka. Declutter...

Be to, mokau vaikus man padėti. Ne tik kuistis aplink, bet ir dalyvauti gyvenime. Išleidę tėtį į Minską, nulekėm į IKEA pirkti naujų lėkščių. Vaikai padėjo ir išrinkti, ir iki mašinos nunešti. Kadangi šią savaitę beveik kasdieną turėjom vis kitokių svečių, vaikam teko daugiau nei įprastai tvarkytis – valė sienas, veidrodį, dulkes, šveitė kėdes. Na o vieną dieną kartu kepėm duoną. Padėjo abi. Ištikimai. Iki galo.

Dailė. Išbandėmė piešimą ant druskos. Dar reikės patobulinti techniką, bet vaikams procesas labai patiko.. Excited. Žinoma, tie, kuriems vėliau reikėjo šluoti virtuvę, excitement pajuto mažiausiai... Bet procesas maždaug toks: užtepti klijų, užpilti druskos, palaukt, kol pradžius, dažyti su akvarele. Smagiai liejasi spalvos.. Druska tiesiog sugeria visus dažus – pagalvotum, kad druska šimtą metų vandens negėrus. Šį kartą darbeliais pasidžiaugėm laikinai, nes druska gabalais atšoko ir nubyrėjo... todėl ir sakau, kad techniką dar tobulinsim.

Bendraujame. Bendravome daug. Svečiuose lankėsi močiutė Judita, vieną vakarą draugavom su Brigita ir Simonu (3m.). O kitą dieną visai netikėtai ir neplanuotai išlekėm iki Verkių parko su Sandra ir jos keturiais vaikais (6, 4, 3, 1). Vaikai smagiai prisidūko, prisivažinėjo su dviračiais, pabraidė lediniame upelyje.

Savaitgalį vakarienės pasikvietėm svečius iš Amerikos. Emilija mokėsi bendrauti angliškai (stebėjausi, kaip su keliais žodžiais sugebėjo išvartyti ištisus dialogus!!), svečius apdovanojo savo piešiniais. Laimės pilni kibirai. Po savaitės buvom sotūs ir kiek pavargę, bet užtat laimingi laimingi.

***

Ir štai oficialiai baigėsi atostogos. Nuo kitos savaitės vaikams prasideda įvairūs užziėmimai – tad naujas tempas, nauja dienotvarkė. Giliai įkvėpiam, pamojam vasarai ir gyvenam toliau.

17 savaitė. N, naktis ir namas