ATGAL 17 savaitė. N, naktis ir namas

Taigi ėmėm mes ir apsirgom. Išvirtom trise (aš, Matas ir Sofija) vidury gražios ir saulėtos savaitės... Guliu aš naktį lovoj, Matas karščiuoja, o aš kurpiu, ką čia gero su N raide nuveikus. Priskaičiavau, primatavau, bet ryte visos iliuzijos apie turbo mamą, kuri užsiima su vaikais bet kokiu oru, bet kokiom aplinkybėm, žlugo. Ir gerai. Keičiam planą – išnaudosim ligą kaip progą praktikuoti mūsų savaitės eilutę: „meilė kantri ir maloni“. Pamiršk. Erzelis kyla, galva plyšta, rankos neklauso, vaikštau prikandus liežuvį, nes žinau, jei tik burną atidarysiu, visus išguldysiu aplink. „Nejaugi visa savaitės prabėgs taip beprasmiškai? Mes nieko nenuveiksim?“, kalbuosi pati su savimi. Nė už ką neleisiu tam nutikti! Paskutinis bandymas. Mintyse sumetu idilišką vaizdelį: mes su vaikais sukritę į lovą miegamajame, šiltai apsikutoję, palaimintais veidais skaitome knygas. Pamiršk kvadratu. Mano bandymas namie įgyvendinti tokį reklaminį vaizdelį baigėsi tragiškai. Panos užklotu nepasidalino, dėl pagalvių susimušė, Matas ant galvos lipa. Iš serijos viena klykia, kita rėkia, trečias kudakuoja. Galiausiai sustojau ir pasakiau sau: „Stop mamka iš tobulumo karalystės, šiandien mes sergam.“ Ir paleidau. Tegul teka sau diena savo vaga. Bet nepaprasta taip. Ši savaitė homeschooling buvo ir vaikams, ir mamai. Pamačiau, kad nemoku būti silpna, kaip sunkiai priimu pagalbą, kaip nemoku leisti sau ir vaikams nieko neveikti, ilsėtis. Pamačiau, kad mano vertybės išėjusios iš rikiuotės. Žodžiu, pralaimėta... big time. O, brangi mama, kuriai šiandien nesiseka kažko nuveikti ar suspėti, o gal manai, kad tu nieko nesugebi, kad esi niekam tikusi mama. Nepergyvenk! Laikykis! Viskas su tavim gerai. Turbo super wonder mamos yra tik mitas. Tobulų nėra, o ir nereikia. Juk jei pats sau žmogus būsi turbo, tai ir Dievo niekur nebereikės, ane?

Biblija. Apsirgom savaitės vidury, todėl pirmoj savaitės pusėj dar turėjom laiko nuveikti šį bei tą. Šią savaitę kalbėjom apie dar vieną meilės savybę: meilė yra maloni (iš 1 Kor 13). Žaidėm žaidimą – tą pačią frazę bandėm pasakyti maloniai ir nemaloniai. Vaikams labai patiko. Bežaidžiant atradau įdomų dalyką... Situacija: Emilija žaidžia su žaislu, Sofija ateina ir paprašo žaislo. Vaikams atrodo, kad pasielgti maloniai šioje situacijoje, tai reiškia tuoj pat duoti Sofijai žaislą. Subtilus, bet įdomus atradimas. Paaiškinau, kad būna situacijų, kai galime pasakyti „ne“, tačiau tą reikėtų padaryti maloniai, o ne piktai, grubiai.

Taip pat šią savaitę pagaliau baigėm skaityti Paulą Valdietę. Aš esu viena iš tų, kurios sunkiai užbaigia darbą iki galo, todėl perskaityti visą knygą po nedidelį gabaliuką nuo pradžios iki pabaigos... man big deal. Sužinojusi, kad Paula (spoiler alert!) knygos gale miršta, Emilija buvo sukrėsta. Kaip tai mirė? Kodėl mirė? Juk Paula dar nepaseno?! Turėjau proga pakalbėti su Emilija apie tai, kad Dievas kiekvienam iš mūsų yra numatęs tam tikrą skaičių dienų (iš Ps 139 ir Mt 6).

Dar Aurimas papasakojo įdomų pokalbį su Emilija. Kalbėjos juodu apie taisyklių laikymąsi ir kaip kartais net ir teisingai pasielgęs žmogus gali nukentėti.

E: „Tai čia kaip Adomas“

A: „Ką turi omeny?“

E: „Na kai Adomas suvalgė vaisių, jis Dievui pasakė tiesą, bet Dievas jį vistiek nubaudė“

Kaip įdomiai veikia vaikų supratimo aparatas. Aurimas gavo nuostabią progą paaiškinti Emilijai, kad bausmė Adomui buvo pasėkmė už nuodėmę. Ir kad mūsų elgesys taip pat turi pasėkmes.

Raidės. N. Pabandykit sugalvoti kokių įdomesnių žodžių iš N raidės... Niekas, niekur, nieko, nežinau, nuobodu... Na žinoma, yra Nojus, nosis, nykštukai, bet apie Nojų jau esam labai daug kartų skaitę, o su nosimi ir nykštukais mažai ką tesugalvojau... Todėl šią savaitę užgriebiau visai nedaug: namas ir naktis.

Namas. Nubraižiau merginoms du taisiklingus namus. Užduotis: užpildyti namo sienas mažais kvadratėliais, o stogą – mažais trikampiais. Tačiau darbeliui paruošiau ne mažus, bet didelius trikampius ir kvadratus. Emilijos matematinis mąstymas kiek silpnokas, o Sofija dar per maža, todėl reikėjo užvesti ant kelio: gal didelį kvadratą reikėtų padalinti į kelias dalis... Kai kampą vaikai visgi pagavo, buvo labai smagu kvadratus ir trikampius lankstyti per pusę ir dar per pusę.

Naktis. Išmėginom piešimą ant folijos su dažais pagal Van Gogo „Žvaigždėta naktis“. Įkvėpimo sėmiausi štai čia. Manau, kad dar ne kartą lankysiuos šioje svetainėje.

Taip pat ir su N trafaretais bandėm sukurti kitokią žvaigždėtą naktį.

Mokomės skaityti. Mūsų „Zylutė“ buvo iškeliavusi, todėl gavome šią savaitę pasiilsėti.

Skaitome knygas. Netikėtas atradimas: Jarvis knyga „Baisieji Alano dantys“. Turbūt Charlotte Mason ją nurašytų kaip niekam tikusią arba bent jau mažai tikusią, bet mano vaikai ją suvalgė, sukrimto, sudorojo kaip skaniausią pasaulyje saldainį. Ir prašė dar. Šimtą kartų. Man irgi patiko. Labai svarbu skaitant nepamiršti deramos intonacijos.

Dar iš bibliotekos atsinešėm kelias P.Mašioto knygeles. Ne, ne veltui jis vadinamas Lietuvių vaikų literatūros tėvu! Fantastiškas rašytojas.

Gamta. Jau kurį laiką galvoje kirbėjo mintis kieme pasikabinti lesyklėlę paukščiams. Tad saulėtą pirmadienio rytą nusikėlėm tėčio įrankių dėžę, daržinėj atradom buvusių supynių detalę bei kelis plastmasinių vazonų padėklus ir voilà – sukalėm puikią lėsyklėlę paukščiams. Įbėrėm į indelius avižų ir lukštentų saulėgražų, prie vieno skersinio galo pririšom lašinio gabalą zylutėms. Smagumėlis. Bet pasirodo atsirado rimtas konkurentas mūsų zylėms ir žvirbliams. Ne, ne varna. Ir ne šarka... Vieną kartą žvilgt akies kraštu į lesyklą, žiū Sofija kaklą ištempus bando dantimis lašinio atsikąsti. Mėgsta Sofija lašinukus su juoda duona ir agurku... bet kad šitaip...

Prasukam veiksmą, peršokam išsiderinusias sirgimo dienas. Savaitgalį bandėm pasivyti beveik neužgriebtą rudeninę savaitės temą. Savaitės užduotis – rudens kolekcija. Būčiau praleidos pro ausis ir pro akis jei ne geniali (genius!!) Agnės mintis su degtukų dėžutėm. Daugiau nė žodžio, tekalba fotografijos.

Na o čia vienas iš rytinių rūkų mūsų teritorijose... Važiavom kartu su merginom gaudyt rūko. Rūką pagavom.. o kažkas dar ir saulėgražas nematomom virvėm surišo...

Ps. Įdomus atradimas: pasirodo laukiniai obuoliai po šalčių tikrai pasidaro žymiai skanesni. Mūsų kartieji laukiniai obuoliukai tapo saldut saldutėliai... Dabar žinom, kur galima gauti 100% eco.. organic... natural obuoliukų. Ššst, tik niekam nesakykit.

Rašymas. Emilija mėgaujasi naujomis rankos lavinimo pratybomis. Apie jas minėjau praeitą savaitę. Čia įdedu kelias vidinių puslapių nuotraukos. Pratybos skirtos lavinti ranką. Tad daug vedžiojimo, vėliau – daug kopijavimo. Tačiau užduotys, nors ir gausios, bet patrauklios, vientisos (t.y. vienodo stiliaus), neblaškančios dėmesio. Pernelyg neskubant per savaitę galima įveikti du puslapius – vienas puslapis paprastesnis, skirtas pramankštinti ranką linijomis ir pan, o kitas jau kiek sudėtingesnis – reikia suvedžioti ganėtinai detalų piešinį. Lavinama ne tik ranka, bet ir kantrybė. Tačiau Emiliją sužavėjo tai, kad gerai padirbėjus gaunasi gražus piešinėlis, o tai - getriausias apdovanojimas.

Na o kadangi Emilija šį kartą nuo mūsų neužsikretė ir su tėčiu drąsiai laikė sveikuolių frontą, tai ir jos savaitės darbai buvo labiausiai organizuoti. Vieną dieną panoro Mantui ir Eglei laišką parašyti. Taip ir padarė. Iš trečio karto, bet visgi įveikė.

Matematika. MEP Reception 1, 2, 3 pamoka. Hm. Kolkas susilaikau nuo komentarų. Pirmos pamokos Emilijai buvo per lengvos. Tačiau greitai įveikiamos. Kita vertus googl‘e gausu gerų atsiliepimų apie šią programą, todėl iki naujųjų metų bandysim draugauti su MEP. Bus matyt.

Puzzle! Kadaise suėmiau save į rankas ir sutvarkiau mūsų menkutę puzzlę kolekciją: visus puzzle supakavau į atskirus IKEA maišus ir sukroviau į žaliąją IKEA dėžę (pati tvarkingiausia dėžė mūsų namuose). Tą dėžę užkėliau taip aukštai, kad greitai pati apie ją pamiršau. Tai vat, o šią savaitę dėžė paprasčiausiai pasimaišė po ranka... Smaginomės. Ne tas žodis.

Habbits. Kažkurį laiką laikėmės Charlotte Mason įpročių mokymo modelio – vienas įprotis per šešias savaites. Tačiau kažkur išbyrėjo mano tvarka. Dabar mokomės su vaikais paklusnumo (klausyti tėčio ir mamos) bei bandome įvesti šiokius tokius namų ruošos darbus... Na tai susitvarkyti žaislus, nusinešti indus, nuvalyti sienas, nuvalyti virtuvės spinteles, sutvarkyti tambūre batus, sudelioti knygas, sumesti rūbus į skalbimo mašiną ir pan. Kitas žingsnis – pratinti vaikus pasisiūlyti padėti.

Bendraujame. Kadangi Agnės ir Dariaus namo statymo sezonas jau prie pat pabaigos, šeštadienį vėl apsimainėm šeimos nariais – Liutauras su Magde pas mane į svečius, Aurimas į talką prie statybų. Fantastiškas pusdienis. Pirmiausia ir svarbiausia – dviračiai. Liutauras buvo devintam (jeigu ne dešimtam) danguj. Taip pat kiek atokiau nuo namų po berželiu susirengėm pikniką (su tikru skėčiu nuo saulės, tikru pledu ir tikrom vaišėm – labai į temą buvo vaikų atsivežtos Pik-nik lazdelės... iš jų Liutauras pamokė kaip daryti bananą, kuri man pasirodė panašus į aštunkojį... ). Taigi, pavažinėjom, papiknikavom, padinavom, pasirinkom visokių lapelių ir šapelių. Grįžę į kiemą žaidėm lapę ir viščiukus, traukinį, spaudėm sūrį (vaikams tai buvo pats pačiausias... vien iš pavadinimo kvatojo už pilvų susimėmę).. Išspaudę sūrį grįžom namo, padarėm labai smagų rudenišką lapų darbelį.. Tikrai šaunus laikas.

O čia dar vienas mūsų kiemo svečias. Sparną užsigavęs buvo, Aurimas su vaikais gelbėjo...

Vat taip. Gyvenam toliau.

Lėktuvų stebėjimas (plane spotting). Dar vienas smagus savaitgalio netikėtumas