Vasarą palydėjome Karklėje. Unikali vieta. Tiesa, liepos ar rugpjūčio mėnesiais galbūt labiau nutupėta, bet tinkamu laiku (rugpjūčio pabaigoje, rugsėjo pradžioje) ši vieta tampa tikru rojumi. Žinoma, kas ką rojumi laiko. Mums "rojus" - tai beveik visiškai tuščia jūros pakrantė ir nė trupinėlio kičo. Kitaip sakant - laukinė gamta (kiek tai leidžia 21 amžius... Lietuvoje). Jūra ir mes. Mes ir jūra. Na... ir dar plius, minus vienas kitas praeivis (tiesa, tokiu metu pasitaiko ir šunų mylėtojų, o kartais pro šalį gali net ir žirgas prašuoliuoti - tikra tiesa... Aurimui teko garbė susidurti su dviem jojikais septintą valandą ryto).
Tad jeigu ir jūsų šeima mėgsta vienumą ir ramybę, Karklėje tikrai ją rasit, bet labai svarbu nutaikyti laiką. Turbūt ir sakyti nereikia, kad rugsėjo pirmoji tam tinkamiausias laikas.
Beje, nežinantiems: kur ir kas yra Karklė? Karklė - tai kadaise buvęs žvejų miestelis, prigludęs prie jūros tarp Klaipėdos ir Palangos. Mūsų labai pamiltas, jau kelis kart aprašytas.
Turbūt kadaise čia vien žvejai ir gyveno, o dabar - tai tik nuomojamų vilų, namelių ir kempingų kaimelis. Žinoma, dar yra išlikęs vienas kitas žvejys - anksti rytais galima pamatyti, kaip vienišas žvejų laivelis jūroje tikrina užmestus tinklus, o rugpjūčio pabaigoje karkliškiai žvejybos amato vardan rengia tradicinį Menkinės festivalį. Beje vienais metais lankėmės toje Menkinėje, tačiau nieko tradiciško ar vertingo ten neaptikom: tik išgėrusį kalvį, juodąją poeziją nuo scenos plešiantį vietinį dainorėlį ir daug daug nubrangintos rukytos menkės. Kažkas iš lašišos konservų virė didelį katilą laišišienos, vietinis pensininkas išsinuomavo pripučiamą čiuožyklą vaikams. Tiek iš tos Menkinės. Daugiau, turbūt, nebesilankysime.
Už keturias naktis Karklėje ne sezono metu (rugsėjo pirmomis dienomis) sumokėjome 140 eur (35 eur / para; penkiems asmenims, už puikų namuką su visais patogumais, 200 m nuo jūros - visai neblogai). Žinoma, sezono metu kainos dvigubos. O tas 200 metrų atstumas nuo jūros mane taip džiugino, kad aš dienoraštyje brūkštelėjau kelias mintis, kodėl visgi taip nuostabu atostogauti visai šalia jūros...
"... kokia laimė, kai iki jūros vos du šimtai metrų... gali iki jos eiti basomis, vien su maudymosi kostiumėliais... tuščiomis... ne vieną, o du, tris, dešimt kartų per dieną... gali eiti pusei valandos, gali visai dienai... gali eiti su knyga, be knygos... gali ką nors pamiršti pasiimti ir gali nepamiršti... gali nueiti, gali sugrįžti... koks skirtumas - juk jūra vos už dviejų šimtų metrų nuo namų... kvepuoji jūra, girdi jūrą, gyveni jūra...".
Apačioje kelios nuotraukos bei mintys, ką galima nuveikti pajūryje (bet kokiame pajūryje)...
Taigi, Karklė... nuostabioji platybė.
Buvo šilta. Saulėta. Beveik vasara. Tačiau mūsų vaikai vieninteliai maudėsi jūroje. Visi kiti vaikščiojo su striukėm. Gal čia psichologinis elementas: baigėsi vasara, baigėsi maudynės. Tiesa, ir mudu su Aurimu truputi pamirkom vandeny... kas daugiau, kas tik šiek tiek. Emilija išmoko plaukti po vandeniu, o aš prisiminiau savo vaikystę ir palaikiau jai draugiją nardymuose ir povandeninėse šėlionėse.
Vieną dieną leidomės į žygį. Pavargom, bet buvo verta. Radom perlą perle. Kaip jau rašiau anksčiau - Karklės pakrantė akmenuota, tačiau mes aptikome nemažą atkarpą smelėtos seklumos. Saulėtą dieną vanduo čia nusidažo aukso spalva, yra toks skaidrus, kad taip ir norisi išsimaudyti. Vaizdelis beveik ne lietuviškas...
Sunku patikėti, kad tai Lietuva... ir dar rudeniška Lietuva.
"Turiu aš džiaugsmą kaip jūrą..."
Didžioji dalis pakrantės atrodo štai taip... mažumėlę akmenuota.
Kiekvieną kartą atvykęs prie jūros Matas pirmiausia su ja garsiai (iš visų plaučių) pasisveikina...
Rugpjūčio pabaiga - žalčiukų sezonas. Nepatikėsit - nieko nežinojome apie žalčius, todėl pirmą kartą pamačius juodą gyvatę... natūraliai kilovienintelė mintis... - angis! Tai vat buvo proga sužinoti kaip iš tikrųjų atrodo angis, o kaip atskirti žaltį. Taip pat prisiminėm, kad gyvatės vaikus veda iš kiaušinių.
Ką veikti pajūryje... kelios mintys
Paleisti aitvarą
Tą darom kiekvieną kartą prie jūros. Šį kartą iš AliExpress (čia viskas pigu, bet ilgai keliauja iki Lietuvos) nusipirkom du naujus aitvarus. Skrido prastai. Visgi teisinga patarlė: "Skūpas moka du kartus". Ateičiai žinosim: taupyti neverta, kuo mažiau sumoki, tuo trumpiau pasidžiaugi... Mūsų aitvarai kainavo vos kelis dolerius ir keliavo visą vasarą, o džiaugsmo mažai tesuteikė (vienas sulūžo, o kitas susipainiojo). Rekomenduoju pirkti iš Amazon.co.uk (kainos nuo 10-15 eur; ieškokite 'kites for children")
Surengti žygį
Termosas arbatos. Sumuštiniai. Atradimų ir nuotykių džiaugsmas. Tinka net ir lietingai dienai pajūryje. Svarbu tinkama apranga.
Akmenuotoji Karklės pakrantė: ir piratų laivas, ir apžvalgos aikštelė...
Kai kurie akmenys būna spalvoti...
Stebėti saulėlydį
Kaip keista... dažniausiai saulėtekio nuotrakos kvepia kiču, tačiau savo akimis matomas saulėlydis visuomet užgniaužia kvapą. Šį kartą kvapą gaudėme visi enkiese. Kažkas pasakiškai žavingo. Dangus keičia spalva. Jūra keičia spalvą. Regis net jūros kvapas pasikeičia. Mes saulėtekio stebėjimui atsinešėm šiltos arbatos su kibinais - nuostabus vakaro piknikas...
Fotografuoti purslus
Netikėta ir labai vykusi Emilijos idėja (tiesa tam telefoninio fotoaparato gali nepakakti; nors nebandžiau, tad garantuoti negaliu).
Rinkti stikliukus
Atradimas. Nemaniau, kad stikliukų rinkimas gali būti toks raminantis malonumas. Pirmą dieną stikliukus rinkau tik aš, o vėliau užsidegė ir vaikai. Pati pramoga lavina jų pastabumą ir kantrybę. Tiesa, iš karto rasti nieko nepavyksta - atrodo akims reikia laiko prisiderinti prie akmenukų margumyno. Pirmą dieną namo parsinešdavau tik vieną kitą, o antrą - jau nešiau saujomis. Renkant stikliukus ar akmenukus labai praverstų maišelis, kurį galima būtų užsikabinti ant vieno peties.
Kai į atostogų pabaigą turėjau kalną stikliukų ėmiau domėtis, ką su jais galėčiau padaryti. O pasirodo padaryti galima daug ką (ieškokit Pinterest. "sea glass, beach glass crafts" ). Be to, stikliukų rinkimas yra labai plačiai paplitęs hobis. O ir pats stikliukas stikliukui nelygus. Jų vertė priklauso nuo spalvos ir nugludinimo lygio. Žali ir balti - pasiaiko dažniausiai, melsvi - rečiau. Rečiausi - oranžinės, raudonos spalvos stikliukai. Pusiau nugludinti tinka darbeliams, o aptakūs, gražiai nušlifuoti - naudojami papuošalų gamyboje. Iš Pinterest'o susižvejojau vieną kitą idėją, tikrai mėginsim su vaikais, bet pirmą reikia įsigyti kelis įrankius.
Surinkus galima delioti mozaikas, lyginti atspalvius...
Beje, rinkti galima ne vien tik stikliukus. Maniškiai rinko gražius nugludintus akmenukus. Ant stambesnių galima piešti, užrašyti ždžius, juos spalvoti. Atradome, kad nulakuoti blizgiais nagų lakais akmenukai gali pavirsti į tikras brangenybes (lakuoti tik lauke). Papludimyje radome ir daug nugludintų medžio nuolaužų - iš jų taip pat galima sukurti įvairių dalykų (pinterest: "drift wood crafts").
Pasigaminti saulės laikrodį
Vieną dieną su savimi nepasiemėme nei vieno laikrodžio. Tad Aurimui kilo mintis pasigaminti savo saulės laikrodį. Štai ir gaminom (tiesa, atrodo neblogai būtų su savimi turėti kompasą... o mes kaip tik tokį ir turėjom).
pirmas blynas
antras blynas
Atsivežkit flomasterių ir pieškit ant akmenukų
Kai reikia apšilti po maudynių. Kai pabosta statyti smėlio pilis. Žaidžiant parduotuvę. Lauktuvėms. Papuošimams. Smagu, kad čia pat ant smėlio galima ir rinkti akmenukus ir ant jų piešti.
Išnaudojam progą įtvirtinti raides...
Flomasteriais ant smėlio nepieši... bet galima plunksnomis...
Pastatykite bokštą iš akmenų
Bokštai iš akmenų - ne juokas. Pasirodo tai visas hobis, sportas, menas. Netikite? Google: cairn rocks. Galima derinti spalvomis, galima statyti kuo aukštesnį... o aš iesiog stačiau...
Žaisti parduotuvę, kavinę, restoraną...
Medžiagos aplinkui sočiai, tereikia mažumėlę vaikiškos fantazijos. Su Emilija žaidėm rausvų akmenų parduotuvę, o Sofija su Matu kepė visiem smėlio kotletus.
Pastatyti namą
Prireikė ilgų karčių, emiliškos vizijos ir tėčio pagalbos... Emilija šį namą pavadino indėnų namu. Tad štai - vigvamas.
Reikalingas namų elementas - laužavietė.
Buvome pavaišinti kepta žuvimi.
Vaikų aikštelės dalis - supynės.
Emilija šį statinį pavadino "Kai Bethovenas gyveno"...
Ir pridūrė: "O žaidė Bethovenas su tokiais vat žaislais"... gilintis nereikia - toks tik trims žirniams suprantamas kuriozas, kuris gimė bežiūrint vieną dokumentinę laidą tos pačios dienos rytą.
Prie jūros galima veikti ir dar daugiau: žaisti futbolą, tinklinį, metyti lėkštę, surengti lenktynes, šuolių į tolį varžybas, tyrinėti po vandeniu, rašyti didelius didelius žodžius (mes vadiname tai "žinutės keliaujantiems lėktuvu"). Dar galima delioti žodžius iš akmenukų, pagaliukų, daryti akmenų figūras, užkasti tėtį ar mamą ar vienas kitą, žiūronais stebėti laivus, kasti tunelius, kasti kanalus (tam reikėtų turėti nedidelį metalinį sodininko kastuvėlį), galima tiesiog gulėti, galima aplipti smėliu, galima statyti smėlio miestus (ką čia prasidėti su smėlio pilimis - reikia miestų). Tikiu, kad jūsų šeima turi dar įdomesnių minčių ir idėjų.
Lietuvos jūrų muziejus
Jau seniai norėjome nuvykti į atsinaujinusį Jūros muziejų, tačiau vis nepasitaikydavo proga. Bet vat - tokia proga ėmėm ir pasitaikė. Tiems, kas dar nebuvote muziejujoe po remonto, labai rekomenduojame apsilankyti. Be to, kelios mintys ir įžvagos.
Kaina. Suaugusiems - 7 eur, vaikams nuo 6 metų - 3.5 eur. Nuo rugsėjo 1 d. mokiniai su mokinio pažymėjimu lankosi nemokamai. Už delfinų bei jūrų liūtų pasirodymus reikia mokėti atskirai. Bilietus pirkite internetu! Bus greičiau. Išvengsite nenormalių eilių prie kasų. Mes taip ir padarėm.
Nuvykimas. Yra keltas, kuris kelia tiesiai į jūrų muziejų. Tvarkaraštis štai čia. Kaina apie 1 eur suaugusiems ir vaikams nuo 6 metų. Bilietus galima įsigyti kasoje arba automate perkėloje. Tiesa, Klaipėdos savivaldybė dar neišsprendė mašinų stovėjimo klausimo prie perkėlos, todėl rekomenduoju atvažiuoti anksčiau, kad spėtumėte surasti vietą mašinai. Stovėjimas mokamas. Kaip ir Vilniuje už stovėjimą Klaipėdoje taip pat galima susimokėti mobiliuoju telefonu. Jei pražiopsojote keltą į muziejų, galite keltis į Smiltynę ir nuo ten eiti pėščiomis (apie 1 km). Nuo Smiltynės į muziejų galima nuriedėti ir karieta traukiama apyliudnio arkliuko (apie 10 eur į vieną pusę... buvo... prieš metus). Yra ir dar vienas variantas: plaukite su mažais keleiviniais laiveliais. Tiesiai į jūros muziejų. Jų nepastebėti neįmanoma - jie labai garsiai save reklamuoja. Tiesa, kainuos brangiau (apie 2 eur žmogui), gali supti ir vietos ten mažoka. Bet savotiška egzotiška.
Muziejuje. Ekspozicijų labai daug. Jos visos spalvingos. Bet nuo margumyno vaikai greit pavargsta. Todėl rekomenduočiau atsivežti ką nors užkąsti. Pačiame muziejuje valgyti negalima, tačiau muziejaus teritorijoje stovi lauko kavinės staliukai. Niekas netrukdo prisėsti prie tų staliukų, išgerti arbatos su savo atsineštais sumuštiniais. Tokios pertraukos labai reikėtų norint viską gerai apžiūrėti.
Dviem žodžiais apie muziejų būtų taip: buvo verta. Ir: atvažiuosim dar.
Kelte...
Muziejus...
Minėti staliukai lauke..
Tiek iš pajūrio. Šiam kartui: Sudie Karkle! Sudie atostogos! Sedie jūra! Iki kitos vasaros...
***
Viskas. Atostogos baigėsi. Kiti įrašai apie mokslus.: )
