Rytai mūsų namuose
Turime didelę malonę rytais niekur neskubėti. Aš dirbu mama, todėl su vaikais būnu ištisą dieną (ne, nenusibosta - mėgaujuosi tuom), o Aurimo darbas leidžia su mumis praleisti nemažai laiko. Rytais, kol gaminu pusryčius, vaikai susirango aplink Aurimą ant sofos. Dažniausiai atlieka kelis dalykus: pakartoja išeitą medžiagą iš mano jau minėtos Training Hearts, Teaching minds ir aptaria naują dienos klausimą, tuomet paskaito vieną ar dvi istorijas iš vaikiškos Biblijos. Dar pasiglausto, pasikusina, pabūna apsikabinę (kas gali būti mieliau už šiltą tėčio apkabinimą?) ir eina prie pusryčių stalo. Čia padėkojam Dievui už maistą ir šlamščiam, kad net ausys kruta (na, jei būna košė, tada ausys nekruta, bet košę kažkaip retai tevalgom... vieną kartą į tris mėnesius - kai nuvažiuojam pas močiutę Juditą... o tada ausys net ir lapsėti ima). Po pusryčių Emilija padeda man nurinkti stalą, Aurimas paruošia sau ir man kavos, vaikai užsidaro savo kambaryje (dabar jau neberaginami - įprato), ir mes su Aurimu romantiškai geriam kavą dviese. Tuomet visi sugužam pas vaikus į kambarį, klaupiamės ant kilimo ir meldžiamės. Mokome vaikus išsakyti savo poreikius, mokome melstis už artimuosius ir už draugus, abu su Aurimu mokomės melstis nuoširdžiai, rodyti vaikams sudužusias, o ne kietas ir teisuoliškas širdis. Vaikai žino, kad „per maldą reikia sedėti tyliai ir ramiai“ (netinka tik tyliai ir netinka tik ramiai, turi būti tyliai ir ramiai). Pasimeldę einam gyventi dieną – aš su vaikais tvarkytis ir mokytis, Aurimas į darbą.
Dienos
Vieną ar du kartus į savaitę (ne kiekvieną savaitę pavyksta) susiplanuoju su vaikais aptarti konkrečią istoriją iš Biblijos (nekalbu apie spontaniškas progas), stengiuosi, kad kartu su istorija aptartumėme ir susijusią charakterio savybę. Taip pat, iš lėto mokomės eilutes iš Biblijos. Kai kurioms eilutėms kuriame (arba panaudojame jau sukurtą) melodiją ir tuomet jas dainuojame rytą, vakare, mašinoj, pasivaikščiojimo metu... svarbiausia įsimintina melodija. Vaikams tas labai patinka!
Vakarai
Kai vaikai jau guli savo lovose, padėkojame Dievui už dieną ir paprašome, kad saugotų miegą ir sapnus. Kartais sugiedame porą giesmelių. Tikrai ne kas vakarą. Kartais ištisom savaitėm pasitenkinam tik trumpa „Ačiū Dieve už šią dieną“. O būna vakarų, kai nuovargis ir dienos darbai ima viršų, ir net ir maldelei vietos nebelieka.
Ir dar
Visa kita einasi pakankamai natūraliai. Biblijoje yra eilutė: „lūpos sako tai, ko pertekusi širdis“. Tad tom dienom, kada mūsų širdys pertekusios pykčio, nirtulio, kartėlio, nekantrybės – tai ir su geriausiom priemonėm ar mokymo metodais to nepaslėpsi. Todėl koks svarbus yra tas tylos ir ramybės laikas rytais (kitiems – vakarais), kai vaikai dar miega, ir kai gali niekieno netrukdomas atsiversti Bibliją, praleisti laiko maldoje.
Ko mes stengiamės nedaryti
Stengiamės (labai svarbus žodis... stengiamės, nes ne visada pavyksta) nemoralizuoti, nebausti pyktyje, nenaudoti moralinio šantažo, nepapirkinėti apdovanojimais ar pažadais, nemanipuliuoti vaikų. Taip pat siekiame, kad krikščioniškas vertybes mokytume ne vien sekmadieniais bažnyčioje, o kasdien - nuo ryto iki vakaro, visuose dalykuose.
P.S.
Turbūt antras pagal svarbumą krikščioniško namų mokymo (ir viso gyvenimo) principas yra toks: mylėk savo artimą (tai ir savo vaikus), kaip save patį. Be to, suprask, kad vaikai mokosi ne iš knygų, o iš tėvų pavyzdžio.
O pats svarbiausias: mylėk Dievą visa širdimi, visomis jėgomis, visu protu.
