ATGAL Spalis 3-4 savaitės. Apie laiko švaistymą

Tie, kas esate skaitę laišką Efeziečiams, žinote, kad penktame skyriuje esame raginami branginti savo laiką. Pagal Dievo Žodžio standartus branginantys savo laiką elgiasi kaip išmintingi, o ne kaip kvailiai (Ef 5:15-16). Kaip tai svarbu! Ypač šiais laikais... Turbūt pastebite, kad laikas nebeteka pamažėlę kaip plati rami upė (taip atrodydavo, kai man buvo gal... ehm penkeri), o lekia, skrieja, tirpsta. Kai ryte pramerkiu akis, jau žinau, kad laiko visiems tos dienos darbams neužteks. Gal perdaug darbų turiu? O galbūt laikas tiesiog padidino tempą? Atrodo noriu tiek daug perskaityti, nuveikti, pamatyti ir išmokti, bet viskam laiko nėra.

Sprendimas? Prioritetai. Naudingas pratimas, nes dėliojantis savo prioritetus, labai daug sužinosite apie savo širdį: "kur mano turtas, ten ir mano širdis" (Mt 6:21). Jei mano didžiausias turtas yra Dievas ir mano santykis su Juo, tuomet diena mano atrodys vienaip. Jei mano didžiausias turtas yra santykis su vaikais ar santykis su vyru, o gal tarnystė, o gal švarūs, kvapnūs namai, o gal pramogos, o gal ramybė... tuomet mano diena atrodys visai kitaip. O savijauta dienos pabaigoje taip pat priklausys nuo to, kas yra mano didžiausias turtas. Jei mano didžiausias turtas yra švarūs namai, o dienos pabaigoje jie bus švarūs... tuomet ir jausiuos gerai (ir visai nesvarbu, kad likusiems šeimos nariams nerūpi nei švarios grindys, nei kvapnus tualetas... jiems galbūt tereikia mano dėmesio). Jei mano turtas yra Dievas ir santykis su juo, tuomet ir dienos pabaigą matuosiu būtent pagal šį širdies standartą.

Užteks apie mus, brangūs tėčiai ir mamos. Mes esame suaugę ir jau seniai pamiršome tas saulėtas vaikystės dienas, kai mūsų laikas buvo suplanuotas mūsų tėvų, mokytojų, draugų... Juk būdami šešių, septynių metų mes savo laiko neplanavome, o jį gyvenome pagal tą ritmą, kokį mums diktavo šeima, mokykla, būreliai, atostogos. Nei mes jo vijomės, nei mes jame strigome, nei pūškavom, nei dūsavom. Tiesiog gyvenom ir tiek. Dabar, kai jau esame suaugę žmonės, patys rūpinamės savo laiku ir jo švaistymu ar nešvaistymu. O šią savaitę man stuktelėjo (lyg su kuolu per galvą - tai yra skausmingai) - o kas rūpinasi mano vaikų laiku ir jo švaistymu... ar aš kartais nešvaistau savo vaikų laiko?! Nuo kada Ef 5:15-16 tampa aktuali žmogaus gyvenime? Gal tik tuomet, kai sukanka 21? O gal visgi nuo gimimo? Ar gali penkiametis staiga suprasti, kad jis švaisto savo laiką?

Sprendžiam rebusą. Pirmas įkaltis: vaikų mokslai. Ar jums teko persirgti spalvingų užduotėlių ir darbelių manija? 90 procentų (jeigu ne visas šimtas) tų darbelių ir užduotėlių neturi jokios praktinės naudos... ir skirtos tik laiką prastumti. Anglai tam netgi turi tokį mielą pūkuotą pavadinimą: busywork. Perverskit vaikų pratybų sąsiuvinius - tas pats. Sviestas sviestuota, tas pats per tą patį. Nors imk ir pats padaryk ir gyvenk toliau. Gilinuosi toliau: jei turiu užduotį vaiką išmokyti ką nors apie medžius... aš veduosi vaiką į mišką ir mes susipažįstame su medžiais. Šiais laikais vaikai apie medžius mokomi sėdint suole ir žiūrint į bespalvius paveikslėlius pratybose. Vaikas negali paliesti ąžuolo žievės ar perbraukti per švelnučius maumedžio spyglius pavasarį, bet užtat jis gali iškirpti pavadinimą "ąžuolas" ir "maumedis" ir priklijuoti juos į tinkamą vietą. Padarom copy/paste ir metų gale turim šimtą tokių užduočių... šimtą užduočių ir vieną apvogtą vaiką.

Gilinuosi dar giliau. Mokyklos modelis - 45 minutes trunkanti gimtosios kalbos pamoka. Jonukas jau moka skaityti MAMA MALĖ, o Petriukas dar nemoka. Mokytoja juk viena, o tokių Jonukų ir Petriukų dar penki sėdi (arba visi dešimt). Rezultatas? Vienas vaikas mokomas kitų mokančiųjų sąskaita. Slenka minutės, slenka pamokos. Petriukas jau išmoko skaityti MAMA MALĖ, o Jonukas nuo laukimo visai prarado norą mokytis. Sprendimas? Žinoma, apkaltinti Jonuką nepaklusimu... kaip gi kitaip. O jeigu rimtai - kiek brangaus Jonuko laiko buvo iššvaistyta šiame visiškai standartiniame ir įprastame mokykliniame scenarijuje? Ir kiek tėvų apie tai net akimirkai nesusimąsto.

Klausiu savęs: koks yra mano gyvenimo tikslas? Atsakau: pažinti Dievą, pažinti Dievą, pažinti Dievą. Atleiskit, bet taip jau yra. Jei nesiekčiau šio tikslo, visi kiti dalykai netektų prasmės. Ok. Klausiu toliau: o koks yra mano vaikų gyvenimo tikslas? Atsakau: žiūrėti kuo daugiau multikų, išmokti naudotis visomis įmanomomis naujausiomis technologijomis, kuo gražiau atrodyti facebooke ir (labai svarbu) turėti ne mažiau nei 100 facebookinių draugų (nes kitaip - šakės), būti krūčiausiais savo srities specais, skinti laurus ir turėti geras karjeras, be to, būti perskaičius visokio plauko klasikinius veikalus (įskaitant Nyčę), mokėti tris kalbas (tame tarpe lotynų), groti mažiausiai dviem instrumentais, žinoti viską apie paukščius, gyvūnus, medžius, uolienas, planetas, ugnikalnius, jūras, ežerus... Wow. Bet juk tai yra pasiekiama. Ir iš tikrųjų gerai suplanavus laiką, galima bent dalį šių niekučių susiveikti. Bet ar toks yra mano vaikų gyvenimo tikslas? Jeigu mano tikslas yra pažinti Dievą, tai kodėl jų tikslas turi būti kažkoks kitoks? Ir jei aš žinau, kad jų tikslas yra pažinti Dievą ir džiaugtis Juo amžinai, kodėl aš visą jų laiką švaistau būtent ant visų pranykstančių niekučių? Investuoju į jų IQ... kad nepasišiukšlint ateityje, taip sakant.

Ps. nesakau, kad žinios yra blogai. Bet aš visgi manau, kad yra siaubinga nuodėmė vaikus ištaškyti brangiuose būreliuose ir mokyklose ir nesuteikti jiems galimybės pažinti Dievo. Kalbu kaip tikinti tikintiems, nes šiaip paėmus bendrais standartais mano argumentai visuomenėje atrodytų kaip tikra kvailystė... Susideliokim prioritetus... ir ne vien tik sau, bet ir mūsų vaikams. Koks yra mūsų gyvenimo tikslas? Suformuluokim atsakymą ir ant jo deliokimės dienos ir savaitės planus. Tikrai - "branginkime laiką, nes dienos yra piktos."

Mokslai

Kadangi, praeitame įraše jau minėjau, kad norėčiau pakeisti savo įrašų formatą, perdaug neišsiplėsiu apie mūsų mokslus. Noriu taupyti savo ir jūsų laiką. Tik trumpai: po truputį judam į priekį.

Gimtoji kalba, pasaulio pažinimas, etika.

Vaivorykštės vadovėlyje temos sukosi apie derlių, maistą, duona, sveiką mityba, darbą bei jo prasmę. Tad viską ir surišom į vieną vietą - kepėme indišką Naan duoną (ir ne vieną kartą, nes toks gardumėlis...), youtube šiek tiek pasižiūrėjom linksmą siužetą vaikams apie vitaminus (lietuvių kalba...). Buvo progų pamąstyti apie darbą ir apie savo rankomis nudirbto dirbinio vertę. O taip pat ir apie duoną - kai ji perkama, kai kepama namie. Tiesa, vadovėlyje buvo iškeltas klausimas: kodėl duona

laikoma šventa? Mes su vaikais į šį pamąstymą nesigilinom, tačiau galbūt ateityje dar sugrįšim prie šios temos. Tuomet turbūt į temą būtų toks eilėraštis:

Šventoji duona, J.Marcinkevičius

Retai pas mus kvepėdavo ragaišis,
Retai nuo pečiaus dvelkė šiluma.
Todėl, kai duoną, būdavo, užmaišius
Į pečių malkas kraudavo mama, -

Tai mus, mažus, klupdydavo ant lovos.
Duonelė, ji sakydavo, šventa!
Ne veltui, pirmą kepalą pašovus,
Žegnodavo jį drebančia ranka.

O kai lig soties duonos prižiaumoji,
Tai ir į aslą nukrenta pluta.
Pamatęs tėvas šaukštu užsimoja:
- Pakelk, sūnau, duonelę!
Ji - šventa.

O čia toks smagus lankstinukas apie duoną ir jos vertę anais laikais - galbūt kam nors pravers.

Su rašymu / dailyraščiu kiek apstojom, nes Emilija susilaužė dešinę ranką (batutas, batutas, batutas). Geroji medalio pusė yra tokia: atkrito visoks popierizmas, todėl daugiau laiko praleidom tiesiog kalbėdami, skaitydami, žaisdami, skaičiuodami, dėliodami.

Tiesa, prie tos pačios maisto / derliaus temos priderinom ir anglų kalbą.

Are you hungry?
Do you like broccoli ice-cream?
Fruits
Peppa pig - Fruit day
Peppa pig - Lunch
Peppa pig - pancakes

Matematika.

Dvi savaites rišome paskutinis siūlo galus. Pirmiausia reikėjo iki plaukų galiukų įtvirtinti atimtį ir sudėtį iki 10. Kadangi Emilija informaciją doroja vizualiai, pasigaminau paprastas korteles su sudėties ir atimties veiksmais ir su jomis tvirtinom žinias. Kad nebūtų nuobodu, sugalvojom tokį monstriuko žaidimą. Jis žaidžiamas taip: ant stalo išdelioju šusnį kortelių su atimtim / sudėtim. Emilija traukia po vieną ir sprendžia. Jei atsako greitai ir teisingai - tuomet kortelė tenka jai, o jei nežino arba naudojasi pagalbinėm priemonėm (pirštais ar skaičių juosta), tuomet kortelė tenka monstriukui. Kas tas monstriukas? Tai paprasčiausias sąsiuvinys, kuris mėgsta valgyti korteles. Aš pasistengiu padaryti kuo juokingesnius žiaumojimo garsus - to pakanka sudoroti dvidešimt sudeties / atimties veiksmš. Tuomet lengvai nusisekusias korteles dedu į atskirą krūvą, o sunkesnes vėl kartoji kitą kartą. Tiek to žaidimo.

Taip pat labai trumopai užgriebėm trijų dėmenų sumą (pvz. 1 + 1 + 2 = 4) bei tokią stai išraišką: 2 + 2 = 3 + 1; 5 - 2 = 2 + 1. Tokias situacijas lengviausia užkabinti per žodinius uždavinius, dar geriau jei jie piešti, todėl tą ir darėm.

Prieš įšokant į naują temą (t.y. sudėtis iki 20) dar pasisvečiavome pas kelintinius skaičius. Emilijai ši tema susivalgė kaip spurgytės, todėl ilgai prie jos neapsistojom.

Dailė

Pasismaginome iš peties. Ačiū Pinterest, kuris neleidi man vakare ramiai užmigti... Susiterliojom sau labai smagių rudeniškų darbelių.

1. Beržai lapų fone. Prieš pradedant reikėtų lengvai nusiimančia lipnia juosta (pvz.tokia gumine elektrikų izoliacija) suklijuoti beržus. Mes naudojom paprastą lipnią juostą, bet vėliau ji sunkiau nusiima. Tuomet guašu tepliojam lapus. Laukiam, kol išdžius. Nuimam lipnią juostą. Marginam beržų kamienus ir piešiam šešėlius. Viskas atrodo maždaug taip:

2. Perspektyva darže. Kadangi Sofija beržų daryti nenorėjo, su ja piešėme perspektyvą. Taip pat labai smagus darbelis. Žinoma mažiau rūpėjo perspektyva, o daugiau įvairios daržovės, kurias galima dideliame lauke nupiešti.

Mažiausiam (nors jau nebeilgai jis bus mažiausias) Matui labiausiai patiko štampuoti moliūgą. Štampavom įvairiausiais daiktais - lego kaladėlėm, kempine, teptukais, pirštais, morkų galais ir t.t. Tik, deja, nespėjau nupleškinti baigto darbo - kažkur iškeliavo...

3. Aplikacija: rudeniniai medžiai. Mintis buvo tokia: iškiprit daug stilizuotų medžių formų ir įkalbėti juos papuošti visus perimetro gyventojus (tai ir tėtį, ir mamą, ir senelius..)... tačiau kažkaip grandioziškumo visgi nepasiekėm, o likom prie Emilijos ir Sofijos miškelio. Idėja, tiesa, nebloga - galima pritaikyti ir didesnei grupei vaikų.

4. Šaltos ir šiltos spalvos. Kadangi orai atšalo per naktį... buvo gera proga pakalbėti apie šaltį ir šilumą. Na žinote: šilumos dar nepamiršom, o ir šaltis jau toks žiemiškas. Ta proga pakalbėjom ir apie tai, kad ir spalvos turi savo temperatūrą: būna šiltos ir šaltos. Nuspalvinom labai smagų darbelį: diena - naktis, šiltos - šaltos spalvos. Smagus ir paprastas. Ir dar kokia terapija mamai... (nuo dailės nesimuilinu - taip nuostabu kartu su vaikais vėl pabūti vaiku).

5. Simetriška mozaika. Šiuos darėm besimokindami apie Babiloniją, tačiau pabaigus supratau, kad labai naudinga veikla tiek ugdant simetrijos suvokimą, tiek mokant atidumo, skaičiavimo. Darbelio užduotis tokia: ant languoto popieriaus sukurti pasikartojantį raštą ir kažkokį simetrišką piešinio fragmentą. Simetriją išgaunam taip: aš nupiešiu vieną pusę, o vaikai turi tą patį atkartoti kitoje pusėje. Pasunkinimas: aš piešiu savo lape ir diktuoju vaikams langelių pozicijas, kurias reikia užspalvinti. Galbūt pradžiai vertėtų pabandyti su didesniais langeliais.

Išvyka.

Nusprendėm pamatyti rudenišką Kernavę. Buvom vasarą, dabar ir rudenį, liko dar du sezonai. Vasarą buvo labai gražu, o rudenį... labai, labai gražu. Tik reikia pataikyti teisingu laiku (kai lapai jau beveik, bet dar ne visai nurktitę).

O čia žiūrėkit - medis įaugęs į tvorą... o gal tvora į medį. Vasarą pražiopsojom..

Grįžus namo, reikėjo viską įamžinti. Čia jau mano ir Emilijos nauja tradicija - išsitraukėm dažus, sugalvojom kompoziciją ir piešėm.. nuo pradžios iki galo. Darbavomės apie dvi valandas - mokinomės užbaigti pradėtą darbą.

Tačiau jaukiausia ir šilčiausia dalis visgi ne galutinis rezultatas, o pats procesas - sedėti viena šalia kitos ir taip visai neskubant leisti laiką kartu...  Viliuosi, kad šios akimirkos Emilijos širdyje išliks ilgam, nes mano širdyje jos vietą tikrai rado.

---

Štai tiek. Šiltų vakarų : )

39 ir 40 savaitė. Paukščiai ir jų lizdai, kelios mintys ir idėjos... Pavasaris prasidėjo!