Vis dar atostogaujame. Iki paskutiniųjų, iš paskutiniųjų. Mokslai išvyko su debesimis paskraidyti, o mes apart knygų skaitymo, maudymosi ežere ir nuotykių ieškojimo nieko daugiau neveikiame... Vieną nuostabiai saulėtą ir gaivią dieną nuotykių ieškoti išvykome į Kernavę. Jei kažkuriam iš mano tėvų nebūtų toptelėjusi mintis aplankyti Kernavės, turbūt dar dešimt metų nebūčiau ten nuvažiavus. Lankėmės Kernavėje mokyklos laikais su klase. Matyt tai buvo vėlyvas ruduo, nes atmintyje įsirėžė tik klaiki dargana, nuplikę piliakalniai ir sumustiniais kvepiantis autobusas. Ne, pati tikrai nebūčiau sugalvojusi ten vėl važiuoti, bet "prie kompanijos"... kodėl gi ne, pagalvojau. Tad susikrovėm kalną sumuštinių (ačiū mamai), termosą saldžios arbatos ir pirmyn į kelią. Tiesa, kelias visai neilgas - apie 35 kilometrai nuo Vilniaus centro (kažkodėl vaizdavausi, kad atstumas bus didesnis... kai kadaise važiavom su klase, dardėjom ištisą amžinybę... o galbūt visgi jau esame pratę keliauti ilgus atstumus).

Taigi atvykom. Mašinai vietą radome be jokių kėblumų - turbūt dėl to, kad važiavom paprastą darbo dieną. Stovėjimo aikštelė yra čia ir kiek toteliau prie kapinių. Tiems kas į Kernavę važiuos su mažamečiais vaikais, bus aktualu informacija apie WC - tokie yra štai čia, pakeliui link piliakalnių. Netoliese yra ir Kernavės archeologijos muziejus (nedirba pirmadieniais, antradieniais ir per šventes); bilieto kaina - keli eurai. Tiesa, mes muziejaus nusprendėme nelankyti, nes buvo perdaug geras oras ir pernelyg trumpa vaikų kantrybė. Beje, priešais muziejų Kerniaus g. yra Lietuvos paštas (dirba tik iki 14:00, galima sau atvirutę išsisiųsti...).

Taigi, pirmyn, pirmyn į tikslą. Pakeliui vėl stabtelėjom prie vietinės įžimybės - Kernavės tuopos. Užgaišom laiko, nes visi norėjo tą tuopą pamatuoti...

Viskas, pagaliau. Šiaip ne taip priėjom. Iš pažiūrės atrodo lyg ir bilietų kasa stovėtų, bet įėjimas į rezervatą nemokamas.

Gera buvo matyti, kaip vaikai aikčioja matydami gražius vaizdus. Taip, jiems tikrai nėra tas pats. Ir man tai patinka. Mums, žmonėms, graži gamta ir neturi būti tas pats. Stulbinantis gamtos grožis - tai nėra savaime suprantamas dalykas, tai Dievo Kūrėjo braižas, visa tai liudija apie Jį. Ir man yra malonu stebėti, kad vaikų širdys dar vis tai atpažįsta.

Paliekam tėvus maloniam pavėsy prie pirmos apžvalgos aikštelės ir traukiam ieškoti "tikrų, gyslas stingdančių" nuotykių.

Lipsim ten. Aš (su kilometro dydžio pilvu) ir trys vaikai. Hm. Matysim.

Pusiaukelėje...

Uf. Pavyko.

Pasirodo kopimas į viršų yra ne nuotykis - tai tik sportas. Žemyn - va kur nuotykis. Jei būčiau turėjus tris rankas, būčiau ir Emiliją laikius, bet šį kart jai teko garbė pačiai išmatuoti savo atsargumą ir mano šaltą mąstymą (tokio neturiu...). Viskas baigės gerai.

Tenai pat rezervate yra atviras buities muziejus. Nemokamas. Pasistipriname sumuštiniais (yra suoliukai, šiukšlių dėžės, pavėsinė - labai tvarkinga ir prižiūrėta, stengiamės nepalikti nė trupinėlio po savęs).Traukiame toliau.

Štai ir viskas. Pralėkė pusdienis. Neskausmingai, bet tobulai. Visi sotūs, patenkinti ir švelniai nuvargę. Pakeliui link mašinos dar nustvėriu kelias nuotraukas..

Bažnyčios fragmentą...

Ir labai kitonišką ir gyvą Vytauto Didžiojo skulptūrą.

 

***

Štai tiek. Jei niekada nebuvote Kernavėje su vaikais, labai rekomenduoju ten nuvykti. Tik važiuokite kol lapai dar bus ant meždių ir kol piliakalniai nebus parudavę ir nuplikę. Kad būtų kur akis paganyti. Gero kelio! Smagių pusdienių!