Jau kurį laiką (porą mėnesių...) planuoju nulėkt iki kanceliarinių nupirkti vaikams štampukų. Dalykas neesminis, todėl lengvai pamirštamas. Vieną rytą prispyrė. Nusprendžiau griebti jautį už ragų - kiek gi galima planuot, svajot ir pinterest'e žymėtis, ane? Susiradau seną trintuką, padalinau į dvi dalis (maniškėms lygybė dabar ant bangos) ir abiejose pusėse iškrapščiau...

Raidės. C ir Č. Ekspromptu sugalvojau C ir Č vaidinimą. „Aš C raidė, kaip pelytė cyp-cyp-cyp. Staiga fir-fir atskrido paukštelis ir nutūpė ant mano C. Nutūpė ir dainuoja: Čik-či-rik čik-či-rik, tik žiūrėk neapsirik...kuri raidė C, o kuri Č“. Sofiją šitas žaidimas vežė. Vis prašė pakartot. Padarėme C siluetą, o Č pasigaminom iš popierinės lėkštės, ant viršaus...

Raidės. Ištraukiau korteles su Bb. Staigmena – Sofija žino, kas tai per raidės. Dar praeitą savaitę visos raidės jai buvo „A didžioji ir a mažoji“... Dar truputį „pabumbėjom“ įvairių bimbirimbam garsų. Vėlgi nustebau, kad Emilija pasiūlė priskirti „moliūgą“ prie žodžių iš B raidės. Vadinasi visgi yra glaudus ir painus ryšys tarp B ir M......

Bandom. Bandom. Kartais sėkmingai, kartais nelabai. Pirmadienį nuvažiavom į biblioteką. Bandom palaikyti kas savaitinį įprotį. Susirinkom tragiškų knygų. Buvau šokiruota ir pasipiktinusi K.Binkio „kūryba“. Gal čia tas atvejis: rašysiu vaikams, bet supras tik suaugę? Tas pats su viena vokiečių rašytojos knyga – apie kiaulę, kuri troško spagečių. Absurdu tai pavadinti...

Kaip ten buvo? Kas ten buvo? O buvo taip, kad su drauge Agne nusprendėm padaryti eksperimentą ir pradėti mokyti savo vaikus namie. Homeschoolint. Ekperimentas prasidėjo, įsibegėjo ir dar nesustojo. Žemiau: pirmos padrikos mintys, iš pirmų padrikų savaičių... *** Susirgę ir išsiderinę. Į viską žvelgiu pernelyg sudėtingai. Reikia nusimesti neteisingus lūkesčius, duoti sau ir vaikams...