Jei pirmuosius pusę metų mes lėkėm lyg ant sparnų (arba lyg bitės pasturgalin įgelti) ir mūsų šutvę geriausiai būtų buvę apibūdinti „veikliųjų didelių ir mažų žmonių sambrūzdis“, tai visą sausį mūsų ketveriukė (aš ir vaikai) labiau primename „filosofiškai nusiteikusių, poezijos pripampusių, romantikų draugiją“. Mes klausomės klasikinės muzikos, grožimės nuostabiais meno kūriniais, juos analizuojam, kuriam jiems naujus pavadinimus, šokame.. Slampinėjame.. Mąstome. Skaitome (nežmoniškai daug... gal per daug?). Piešiame. Pykstamės. Taikomės. Verkiame (kaip tikri romantikai). Tik vat bėda – kažkaip nelimpa romantikams akademiniai dalykai. Dulka kažkur pakampėj mūsų "Zylutė", abecelės raidžių kortelės seniai visos Mato nukramtytos ir išmestos, skaičiuoti turbūt jau ir nebemokam. Bet užtat žinome, kas nutapė „Rytą pušyne“, kas sukūrė „Petia ir vilką“... Mokam piešt pelėdą, žinom, kaip baigiasi „Liūtas, Ragana ir drabužių spinta“... Išmokom tyliai ir ramiai mėgautis Dievo kūrinija. Tai vat. Kaip ten su ta edukacija – ar tik tai, kas malonu, ar visko po truputį? Spaust? Nespaust? Bus matyt. O dabar apie viską iš eilės.

Biblija

Ir toliau Biblija – mūsų namų mokymo stuburas. Kaip išsidelioja mūsų dienos, jau rašiau čia, todėl daugiau nebesikartosiu. Tik priminsiu, kad rytais Aurimas su vaikais skaito Marian M. Schoolland “Veskime mažuosius pas Dievą“; mokosi Vaikų Katekizmą; skaito vieną iš vaikiškų Biblijų.

Sausio mėnesį susipažinome su dviem nuostabiais Dievo atributais: Dievas yra amžinas ir visagalis.

Amžinas. Prieš pradedant ką nors aiškinti vaikams, paklauskite jų, ką reiškia žodis „amžinas“. Ką galėtų reikšti, kad Dievas yra amžinas? Padrąsinkite vaikus net ir fantazuoti; nebijoti klysti. O tada atsiloškite ir mėgaukitės. Su „amžinas“ aš šiek tiek paskubėjau ir viską išfantazavau pati, bet užtat su „visagalis“ leidau vaikams patiems samprotauti – buvo nuostabu. Tad. Dievas yra amžinas. Pradėjom nuo to, ką geriausiai supranta vaikai – žaislų. Kalbėjom apie pradžią ir apie pabaigą. Kas būna su žaislais, kai su jais ilgai ilgai nežaidžiam? Kas būtų su jais, jei juos paliktume lauke daug-daug-daug metų? Jie supūtų, sugestų, sulūžtų, nes žaislai nėra amžini. O iš kur atsiranda žaislai? Ar jie buvo iki mūsų? O gal juos kažkas pagamino? Pažiūrėjom smagių filmųkų apie tai, kaip gaminamos „barbės“ Kinijoje. Iš Biblijos prisiminėm, kad Dievas viską sukūrė – ir tamsą, ir šviesą, ir dieną, ir naktį, ir žvaigždes, ir saulę, ir mėnulį, ir žmones, ir gyvūnus... Visa aplink turi vienokią ar kitokią pradžią. Tačiau Dievas neturi nei pradžios, nei pabaigos. Jis yra pradžia ir pabaiga. Kai dar nebuvo nieko nieko, tuomet Dievas jau buvo. Sunku suvokti... Pamąstėm, kodėl yra nuostabu, kad Dievas yra amžinas.. Kodėl tai mus guodžia, stiprina. O gal tai mus baugina, trikdo? Ar dabar, kai sužinojome, kad Dievas yra amžinas, ar Jis atrodo didingesnis? Na tokie visokie klausimai... Ir tokie visokie atsakymai iš vaikų lūpų. Taip pat papuošėm mūsų Dievo charakterio lapus ir pakabinom juos ant sienos. Čia jie badė mums akis dvi savaites. Per tas dvi savaites išmokome ir nuostabią Biblijos eilutę: „Pirma, negu buvo sutverti kalnai, žemė ir pasaulis, Tu, Dieve, esi nuo amžių ir per amžius!“ (Ps 90:2). Vienos šeimos maldos metu, Emilija šią eilutę bandė įpinti į maldą... Buvo išties prasminga ir nuostabu. Čiut neapsiverkiau. Iš tiesų, kaip nuostabiai Dievas šlovinamas mažųjų lūpomis. 

>> Nuspalvinom ir ant sienos pasikabinom lapus su Dievo atributu. Štai galite atsispausdinti ir jūs: Amžinas.pdf

Visagalis. Leidom mintims lietis laisvai. Ką reiškia „visagalis“? Vaikai prisamprotavo, kad turbūt tas, kuris „viską gali“. Na gerai, o ką tai reiškia?, paklausiau. Tuomet Emilija iškėlė įdomų klausimą: „Jei Dievas viską gali, Jis juk galėtų šėtoną padaryti geru... Vadinasi Jis nėra Visagalis“. Klinkt. Suraizgiau kiek įmanoma suprantamesni atsakymą apie tai, kad Dievas gali, bet pasirenka to dedaryti ir keliavom toliau. „Bet Juk Dievas negalėtų pakelti kalno?“ stebėjosi Emilija. „Emilija, Jei Dievas panorėtų Jis ne tik kad tą kalną pakeltų, bet galėtų Jį paversti žydinčia pieva“, paaiškinau. Tuomet užsidegėm fantazuoti: kokius nuostabius dalykus Dievas galėtų padaryti. Jis galėtų suglamžyti mūsų namą į mažiuką popieriaus skuteliuką ir paskui vėl jį atglamžyti į namą. Arba galėtų mūsų namą padalinti į mažytes daleles ir jos visos imtų skraidyti aplinkui. Jis galėtų paliesti saulę. Ir mėnulį. Jis galėtų iš žiemos padaryti vasarą (Narnijos įtaka). Jis galėtų mūsų namą paversti į lovą (kažkodėl labai jau į namą susikoncentravom), o lovą į namą. Jis galėtų iš medžio padaryti paukštį. Jis gali pakeisti širdį. Pabandykit ir jūs. Pramankštinkit su vaikais smegenis. Išbandykit savo ribas – kiek daug „gali“ aprėpia jūsų „visagalis“. Nuostabus pratimas. „Prisigalėję“ vėl papuošėm savo lapus. Biblijos eilutę mokėmės ne visai į Visagalio temą, tačiau mus visus ji pribloške: „Kalnai sutirpo kaip vaškas prieš Viešpatį – visos žemės Valdovą.“ (Ps 97:5). Brr, šiurpuliukai nubėga. (Ps. Vaikai dar nekelia tokių klausimū: ar Dievas gali meluoti, ar Dievas gali sukurti daiktą, kurio negalėtų pakelti ir pan. Tačiau Emilija paklausė, ar Dievas gali mirti, tad pakalbėjom ir apie tai, o tuos „suktus“ klausimus palikom kitam kartui).

>> Nuspalvinom ir ant sienos pasikabinom lapus su Dievo atributu. Štai galite atsispausdinti ir jūs: Visagalis.pdf

Kantrybė. Mūsų nekantriuose namuose galima daug pirštais badyti kantrybės klausimu. Bet pirštais nebadėm (na tik truputį), o pabandėm pažvelgti į kantrybę iš dviejų pusių: mokėmės kantriai išklausyti ir kantriai laukti. Mes npatenkam į ramių / romių žmonių kategoriją. Mes – spirgai. Mums reikia čia ir dabar. Kartais gal tai atrodo žavingai, šmaikščiai, bet dažniausiai – tai skaudina visus aplinkinius. Dabar daugiausiai kliūna Sofijai. Kadangi ji dar nemoka greitai regzti savo minčių į sakinius, kalbant jai reikia pagalvot. Bet mes juk galvojimo vidury sakinio nemegstam, ane? Tad mes raginame Sofiją vartydami akis, dūsaudami, trypčiodami vietoje (nesąmoningai...) tol, kol ji parausta ir prikandusi lūpą išbėga iš kambario. Štai tokie lauciai mes esam. Vat pradėjom su tuo tvarkytis. Ir sėkmingai, ir nesėkmingai. Judam kažkur.

Na o su laukimu reikalai tokie apyprasčiai. Kaip ir visi vaikai, maniškiai irgi nori daikto čia ir dabar: nori ledų tuoj pat, o ne po pietų, nori žaisti dabar, o ne rytoj, nori vykdyti iš kart, o ne truputį vėliau. Tad padarėm taip: įvedėm naują taisyklę. Jei kas nori gauti „ištvermingojo titulą“, turi išlaukti dalyko kantriai ir nei vieno karto apie tai net necyptelt. Pirmoji Emilijos treniruotė – ledai. Vieną rytą savo ledų porcijos šaldiklyje neberado (kaltininko nedemaskuosim). Pažadėjau, kad ryt nupirksiu. Nepavyko. Nepatiko. Dūdas paleido. „Noriu dabar!“, klykia. Priminiau kantrybę, padrąsinau, kad reikia būti ištvermingai. Stebėjau, kaip ji kovoja su savimi, kaip jos galvoj vyksta debatai. Pabaiga? Emilija nugalėjo. Ištvermingai išlaukė savo laiko ir kitą dieną tik švelniai ir netgi be žodžių priminė man apie ledus. Bet čia tik mažytė pergalė, darbo dar daug laukia.

>> Nuspalvinom ir ant sienos pasikabinom lapus su Bibline charakterio savybe. Štai galite atsispausdinti ir jūs: Kantrus.pdf

Šeimos vakarai. Mums prireikė maždaug trejų metų, kad įtvirtintumėme rytinį Biblijos skaitymą (tėčio ir vaikų laiką) ir šeimos maldą. Pradėjom dėti pastangas dar tada, kai Sofija tebuvo rožinis putlus naujagimis. Tad visai nenuostabu, kad per vieną mėnesį, vakarinio šeimos laiko (Family Worship) mes nesustygavom. Bandėm. Tikrai bandėm. Bet. Vat. Nieko tokio - vistiek kažkada pavyks. Labai norisi miegot eiti pakylėtiems, atsigavusiems, o ne susipykusiems, paniurusiems. Juk iš tiesų – Dievas davė nugyventi dar vieną dieną, ane? Tai ko čia niurzgėt – reikia džiaugtis ir dėkoti. Judam toliau.

Skaitymas

„Zylutė“ eina ant atsarginių žaidėjų suolelio. Nebeveikia. O iš tikro – niekas nebeveikia. Reikia pertraukos. Pergrupuosiu savo mintis, sugalvosiu naują planą – pranešiu apie progresą.

Literatūra

Skaitome iš ties daug (apie 1-2h per dieną, normalios apimties knygas). Kaip mano panos išsėdi? Štai kelios mintys.

1. Pirmiausia – jie neišsėdi. Sofija nuolatos šokinėja nuo sofos ant fotelio, verčiasi, pertraukinėja mane, lipa man ant galvos (tiesiai ant galvos...). Emilijai kojos nebenustygsta vietoje po dvidešimties minučių. Turim taisyklę – galima vaikščioti, judėti, šokinėti, piešti, žaisti su žaislais, bet negalima trukdyti. Štai taip ir skaitom: kai istorijoje prasideda ilgi gamtovaizdžio aprašymai, jos ima spurdėti, kuistis. Tik išgirsta dialogus – susėda ir klauso išsižiojusios. Manau, kad tai normalu. Vaikai ir neturi išsedėti vietoje.

2. Antra mintis – aš skaitau knygą pati labai susidomėjusi. Ta prasme... aš kaip koks sporto komentuotojas šokinėju iš vietos, kai skaitau išties įtemptą sceną. Kai skaitau - skaitau kaip už tėvynę. Lyg nuo to priklausytų mano likimas... Na... suprantate. Manau, kad vaikams tai patinka. Nes tada jie irgi šokinėja drauge. Ypač jiems patinka, kai aš net suprakaitavusi skaitau dialogus šimtais balsų. Daugeliu atveju turėjau išmokti išeit iš savo komforto zonos, nes natūraliai man tas svetima. Kita vertus, dažniausiai po knygos skaitymo jaučiuosi nusikalus kaip po geros treniruotės... Pagal tai pamatuoju, ar geras skaitymas buvo. Reziumė: reikia susidomėti knyga. Iš tiesų. Ne dirbtinai.

3. Trečia mintis – ar knygos įdomios? O tiksliau – ar knyga įdomi skaitančiajam? Aš manau, kad yra per daug gerų knygų, kad kažkokią sau neįdomią knygą skaitytumėt tik todėl, kad ji yra kažkieno sąraše. Neįdomi – meskit į šalį. Tikrai.

4. Ketvirta mintis – pastovumas, ištvermė, ilgas darbas. Nuosekliai ir reguliariai vaikams knygas skaityti pradėjome, kai Emilijai dar nebuvo keturių (tad prieš pusantrų metų). Tuomet Aurimas vaikams prieš miegą (kiekvieną vakarą) pradėjo skaityti „tikras“ knygas. Taip po kelis kartus perskaitė Mikę Pūkuotuką, Evalduko metus ir Emilį iš Lionenbergos. Tuo pat metu vaikų kambaryje įtaisėme grotuvą ir dienomis leisdavome klausytis Vakaro Žvaigždelės įrašų, audio pasakų. Tad vakarais - Aurimas, dieną - grotuvas. Pagalvojau, kad reik pradėt ir man. Tačiau dienos metu nei Emilija, nei Sofija neišsedėdavo, kai aš skaitydavau normalias knygas. Vis traukdavo jau nutrintas paveikslėlių knygas. Aš nusprendžiau šitą valių mūšį nugalėti, todėl pradėjau beveik kasdien skaityti po kelis puslapius iš normalių knygų. Taip įveikėm Lotą iš pramuštgalvių gatvės, Daktarą Dolitlį, Pono Poperio pingvinus. Tai ir buvo pirmosios rimtesnės knygos, kurias aš pati perskaičiau vaikams. Nors ir labai iš lėto, bet reikalai ėmė keistis. Pastebėjau, kad Emilijai nebepakako nuspėjamų vaikiškų knygelių. O Sofija išmoko prisitaikyti: pirma tiesiog žaisdavo, o dabar jau netgi ir pagauna kampą sunkesniuose istorijos vingiuose. (Sofijai dabar treji, bet Emilija trejų dar tikrai tiek nesusigaudydavo kiek dabar Sofija...). Tad: pastovumas, ištvermė, ilgas darbas. Pokyčiai tikrai ateis.

Tai vat. Tokios mintys – viliuosi, kad padės.

Rašymas

Vangiai ir disorganizuotai. Kaltininkė – aš pati. Kažkodėl užsimojau už borto nepalikti ir Sofijos, bet ji visos šitos rašymo disciplinologijos pripažinti nenori, bet būti kartu ir daryti ką nors visgi prašosi, tad kolkas už borto plūduriuoja ne Sofija, o Emilija. Keisiu reikalus. Beje, pamiršau paminėti... Dabar prie kiekvienos veiklos reikalauja prisidėti ir Matas. Jis – chebros žmogus. Jei rašom be jo – tai jau skandalas. Aš nejuokauju. O Matui dar net pusantrų metų nėra. Žongliruoju kaip moku: kreivai, šleivai, per vieną, per kitą... du su puse, trys su medum. Kita vertus Emilija pradėjo mokintis mažasias raides. Tad – neblogai.

Matematika

Tuščiai gėda. O gal gėdingai tuščia? Kitaip tariant – bardakas. Ir vėl... kaltininkė – moi. O kas gi daugiau? Nejaugi Karlsonas... kuris negyvena pas mus ant stogo? Situacija tokia pati kaip ir rašymo: Sofija nori dalyvaut, bet manimi dalintis nenori. Tad arba visas dėmesys į Emiliją, arba į Sofiją... o dažniausiai juk į Matą. Truputį disciplinuosim reikalus. OPA pratybose vaikai supažindinami su pliusu (tiesa, turbūt kiek ankstokai) ir Emilijai tas pliusas kažkodėl pasirodė toks patrauklus, kad dabar visur piešia pliusus ir sako, kad "mokosi matematiką".

Giesmės

Gruodžio mėnesį vaikai išmoko iš ties labai daug giesmių. Dabar ne tik Emilija, bet ir Sofija moka visą šio pusmečio „Valio“ choro repertuarą, ir mažiausiai penkias šlovinimo giesmes. Todėl sausio mėnesį pernelyg galvos nesukau. Giedojom tą, ką jau mokam. O giesmes mokomės labai paprastai – kartojam, kartojam, kartojam... tol, kol iš galvos nebeiškrenta.

Gamta

Kol Aurimas dar tebeatostogavo, gaudėm kiekvieną progą nuvykti į mišką. Valgėm varveklius nuo medžių. Juk miške galima, ane... Gerėjomės saule miške. Ir apskritai – tiesiog saule... nes juk taip mažai jos tematom šiom dienom.

Su gamta dirbome labai atsakingai. Vadovavomės mūsų turimu Gamtos pažinimo vadovu. Sausio mėnesį išpuolusios temos buvo šios:

I-savaitė: Žiemos dangus (sniegas, lietus) – piešėm žiemos dangų, skaitėm rekomenduotas  knygas (jas radau openlibrary.org), piešėm snaiges, kalbėjom apie kritulius, nesėkmingai bandėm pasigaminti barometrą.

ir snaigės... smagus darbelis su lipnia juosta:

II-savaitė: Mėnulis. Stebėjom mėnulio fazes (tais keliais neapsiniaukusiais vakarais). Skaitėm rekomenduotas knygas apie mėnulį (vėl iš openlibrary.org – yoohoo..!). Piešėm mėnulį.

III-savaitė: Medžiai žiemą. Ėjom aplankyti mūsų medžių. Piešėm ryškiaspalves kerpės, kurios regis per šalčius tik labiau įsivešėjo. Darėm nuostabius darbelius/dovanėles su nuogais medžiais ir paukšteliais.

--

Na o čia darbeliai "Žiemos medžiai ir paukšteliai". Darbelis skirtas dovanai. Vėliau tokį dar gaminome dviems labai mylimiems žmonėms iš Londono. Štai eiga, gal kas norės atkartot:

Pirmiausia viena mėlyna spalva vaikai spalvina foną.

Kitą popieriaus lapą - šlapiai juodai. Dar šlapią popierių mama suplėšo juostomis - tai medžių kamienai.

Mama ant akvarelinio popieriaus nupiešia mažus paukščiukus, vaikai juos spalvina - kas kaip nori.

Iš balto popieriaus iškerpam sniego kalnelius. Klijuojam prie fono. Naudojom dvipusę juostą - mažiau terliūzės.

Klijuojam medžius.

Klijuojam paukštelius ir rėminam. (Rėmeliai iš IKEA, 0,79 EUR)

IV-savaitė: Vandens telkinys žiemą. Nieko nedarėm, bet turiu pasiteisinimą – bendravom su iš Anglijos atvažiavusiu mano broliu. Bala nematė tų balų, kai visą savaitę galėjom mėgautis tokia nuostabia draugija. Lankėmės Pučkorių atodangoj ir žaidimų kambary... Tad buvo super smagu.

Gamtos dienoraštis. Stengiamės padaryti bent po vieną įrašą per savaitę. Emilija kažką nupiešia savaitės tema, o aš užrašau jos diktuojamas mintis. Žaviuosi, kaip plečiasi jos žodynas ir kaip formą įgauna mintys. Štai paskutinis įrašas (užrašiau visai nieko nepakeitus):

2017.01.26 „Labas, tai aš – Emilija. Šiandien pamačiau nuostabų reginį. Tai Dievas nupaišė dangų. Tai buvo ružavi debesys ir mėlynas dangus. Dangus buvo toks mėlynas – kaip upė. Man atėmė žadą. Negalėjau atitraukti akių nuo nuostabaus reginio. Su meile, Emilija.“ Taip Emilija nupasakojo dangų, matytą saulei kylant.

Muzika

Emilija ir toliau lanko Kindermusik. Dabar ji jau pirmokė, nuo vasario mėnesio bus antrokė. Pirmokai groja metalofonu, antrokai – dūdele. Tad laukiam į namus atkeliaujant naujo instrumento. Kindermusik užsiėmimai būna vieną kartą į savaitę, o kitas dienas pareigingai įtvirtiname tą, ką vaikai mokosi per susitikimus. Pirmokai mokosi ritmo (atsimenat iš mokyklos: ta ta, ti ti, ta ta... pauzė?), mokosi pažinti instrumentus (šį mėnesį variniai pučiamieji: trombonas, trimitas, tūba, voltorna), mokosi sugroti pirmąsias natas. Tą darom ir namie. Įsitraukia ir Sofija, prisijungia ir Matas. Žodžiu, esu patenkinta.

Muzika užsikretė ir Aurimas – panoro įsigyti smuiką, o aš užsiprašiau ukulelės. Būsim mes tokie... Bremeno muzikantai. Apie Emilijos pianino pamokas parašysiu po kelių mėnesių, nes norime padoriai įsivažiuoti. Tuo tarpu Emilijos ir Aurimo improvizacinis duetas jau pasiekė naujas aukštumas. Dabar Emilija pati reguliuoja, kad „tėtis turi dainuoti žemiau, kai aš dainuoju aukščiau – nes taip gražiau derinsis“.

Picture study / Composer

Sausio mėnesį draugavom su dvejais kompozitoriais (A. Dvoržaku ir S.Prokofjevu) ir dvejais menininkais (Mary Cassat ir Ivanu Šiškinu). Pirmąją savaitę namuose skambėjo tik Dvoržako Humoreska – juk ji nuostabi. Vėliau dar klausėmės jo romanso fortepionui ir smuikui.

Bet tikrai linksmai reikalai susiklostė su Prokofjevu. Gi žinote jo nuostabų kūrinį vaikams – „Petia ir vilkas“? Gi žinote? Gi žinote? Na? Aš žinau...jeigu ką. Bet ne todėl, kad esu išprususi, o todėl, kad Londone (kadaise, kai dar buvau palaida bala ir jaunesnė) teko dirbti tokioje filmų kompanijoje, kuri kaip tik prodiusavo animacinio filmo (stop-motion) „Peter and the Wolf“ gamybą. Aš buvau ta, kuri rašė ilijonus laiškų, diktuojamų seno pardavimų vilko; ta, kuri kino festivaliams per naktis ruošdavo šimtus diskų su „Peter and the Wolf“ filmuku... Žodžiu. Man šis kūrinys iki kaulų smegenų ląstelių pažįstamas. Ir su kokiu pasimėgavimu dabar aš (jau nebe palaida bala...) žiūrėjau šį filmuką kartu su savo vaikais. Tada youtube susiradau Vankuverio simfoninio orkestro "Peter and the Wolf" koncertą. Nepaprasta!! Ten ne kas kitas, o pats dirigentas, komiškai trenktu balsu, publikai pristatinėjo visą kūrinio sudėtį... Papasakojo, kokį herojų vaizduoja kuris instrumentas... Aš jum sakau - fantastika. Žiūrėkit štai čia.

Su dailininkais irgi pasibičiuliavom visai neblogai. Mary Cassat paveikslai – tokie amerikietiški. Kažkodėl. Bet man patiko. Jos paveiksluose vyrauja mamos ir vaiko temos – o tai labai patiko Emilijai ir Sofijai.

Tačiau labiau širdys kaito grožintis Šiškino paveikslais. Pasirinkau štai šį - jis man labai priminė vaikystę (ne todėl, kad vaikystėje mačiau meškų šeimyną, o todėl, kad šis paveikslas labai patiko mano tėčiui).

Dailė ir darbeliai

Emilija negalėtų be dviejų dalykų: knygų ir piešimo. Piešti ji galėtų nuo ryto iki vakaro. Mėgsta perpiešinėti (o tiksliau, kai kontūrus perpiešiu aš, o ji gali atkartoti spalvas) ir mėgsta kurti greitas eskizo tipo scenas... Dažnai tas scenas perpiešinėja iš naujo.. ir vėl iš naujo. Buvo raitelių karžygių vajus. Buvo vestuvių antšlagas. Buvo kertamų medžių etapas. Buvo Jėzaus gimimo etapas. Šiek tiek pergyvenau, kad Emilija nemėgsta smulkintis, viską daro greitai, abstrakčiai. Tačiau draugė mane nuramino, kad galbūt tai ir yra jos arkliukas. Tad rami aš. Leidžiu jai tiesiog mėgautis piešimu.

Štai tokie tipiniai - visada nespalvoti - Emilijos piešiniai...

O čia mes perpiešinėjam. Aš nupiešiu kontūrus, o Emilija atlieka visą kitą.

 

Žinoma neapsiėjom ir be paprastų darbelių:

Krapštėm fejerverkus...

Iš užsilikusio dovanų popieriaus gaminom fejerverkų lazdeles...

"Šaudėm" savo fejerverkus...

Šalčių proga "gaminomės" pirštines... kuriomis Emilija netgi spėjo pasipuošti... (Ačiū Agnei už veltinį...)

Ir mėginom gaminti savo styginius instrumentus... Ant kurių tą patį vakarą Aurimas su Emilija sukūrė mums pasaulinio lygio pasirodymą.. Nejuokauju.

Na va. Lyg tai ir viskas. Na dar keli dalykai: vaikai mokinosi padėti man gaminti maistą: skuto bulves, morkas, agurkus, atnešinėjo šį bei tą. Sofija bando plauti indus. Pati - nes aš jai neleidžiu, o ji manęs neklauso... Reikės kažką daryt ir su vienu ir su kitu. Matas jau moka pasakyti mama, aš, Matas, noriu to, noriu čia... Progresas. Visame kame.

---

Ir dar.. Gal po tokio griozdiško įrašo ir nepastebėsite, kad praleidau bendravimo skiltį... Na o jei pastebėjote, tai štai: sausio mėnesį bendravom, tačiau labai ribotai. Pagrinde dėl to, kad labai stipriai negalavo Matas. Jis sirgo nuo gruodžio pradžios. Tad beveik aštuonias savaites. Jei kam įdomu - buvo labai sunku. Bet pagaliau reikalai pasitaisė. Pasirodo tereikėjo vietinės reikšmės antibiotikų, kokybiškų geležies papildų, folio rūgšties... ir daug šilumos bei kantrybės. Gaila, kad kantrybės vaistinėse neparduoda – būčiau pirkusi kibirais... Tai tiek. Judam toliau.