Į savo puikiai sudeliotą savaitės planą įtraukiau viską - nuo preciziškai parinktų eilėraščių iki idėjų dailės darbeliams - tačiau kai kurių dalykų numatyti visgi nepavyko. O tie nenumatyti ir visiškai nelaukti dalykai vistiek... ėmė ir įvyko. Rytiniame pirmadienio chaose, kažkur tarp Emilijos baseino ir nuostabiai saulėtos dienos, ėmė Matas ir nukrito žaidimų aikštelėje. Susitrenkė. Stipriai. Visą pirmadienį skandinom nerime, apsikaltinimo ir graužaties ašarose (jei tik būčiau Matą palikusi namie, jei tik būčiau buvusi metru arčiau jo, jei tik tą, jei tik aną...). Gerą pusdienį praleidom priimamajame, su viltimi buvom išleisti namo, tačiau, situacijai pablogėjus nakvoti visgi teko ligoninėje. Palikau Aurimą su Matu, plyštančia širdimi grįžau namo. Naktį, kaip ir reikėtų numanyti, miegoti nesisekė. Košmarai sapnavosi tiesiog atmerktom akim. Prieš akis išnirdavo tai krentantis Matas, tai rimtai nusiteikusios gydytojos veidas. Naktis truko ištisus metus. O gal ir du. Rytas atrodė niekad neateis, o laukimui niekad nebus galo. Nagi - baisu. Turbūt nerašyčiau visko su tokiomis detalėmis, jei pabaiga būtų nemaloni. Nes viso nelaimingo atsitikimo pabaiga buvo tiesiog wow. Didelė šlovė Dievui! Kai po incidento žaidimų aikštelėje pasukom ligoninės link, visiems išsiunčiau maldos prašymą. Už Matą meldėsi daugybė žmonių tiek Lietuvoj, tiek Anglijoj. Jų maldos nenuėjo veltui! Nakčiai jį palikau ligoninėje visai be jėgų ir su lašeline, o per naktį galvos sutrenkimas ėmė ir išgaravo. Nebeliko ir tiek. Ryte atlėkusi radau jį guvų, žaismingą, besijuokiantį ir belakstantį po visą palatą. Naktį įvyko stebuklas, tik toks kokį gali padaryti vienas Dievas. Tad va - šlovė Dievui už tai. Jis yra virš visko, aukščiau visko. Jis Visagalis. Jis visa ko Viešpats. Kad įvyko stebuklas suprato ir pats Matas - jis tiesiog spindėte spindėjo iš laimės, atrodo, kad tą dieną jį žavėjo kiekviena gyvenimo akimirka, jis grožėjosi saule, dangumi, uoste visas gėles, džiaugėsi savimi, mumis, namais, medžiais, gatvėmis, mašinosmis... kaip žmogus, kuris ką tik išgyveno tikrų tikriausią stebuklą. Tuo tarpu mudu su Aurimu lyg vaikai džiaugėmės ir mėgavomės namų rutina - triukšmu prie pietų stalo, neplautais indais, purvinomis grindimis, apverstais kambariais... tai, kas įprastai erzina.. tapo pačia paprasčiausia palaima. Juk indus galima išplauti, triukšmą galimą pakelti, grindis ir kambarius sutvarkyti... Svarbiausia juk kad esame visi kartu, visi sveiki, sotūs, saugūs. Tikra Dievo malonė. Tikrų tikriausias stebuklas.

O kaip baigės su savaitės mokslų planu? Jis toks ir liko - pusiau virtas, pusiau keptas. Pusė savaitės ir taip nugaravo, o likusias dienas reabilitavausi į normalų dienos ritmą... nors širdis ir džiūgavo, tačiau nuovargis ir ištampytos emocijos visgi ėmė viršų. Tad ir likom tokie - atostogų rėžime. Įrašas tad bus kiek apytuštis, tačiau vieną kitą vertingą mintį viliuosi susižvejosit.

Tai, ko nekontroliuojame

Matui laimingai grįžus iš ligoninės, viskas regis turėjo grįžti į senas nuostabias vėžias. Iš tikrųjų taip ir įvyko - visi sugrįžo prie savų darbų. Išskyrus mane. Ar atspėsit, kas nekviestas apsigyveno mano širdyje ir mintyse? Taip - nerimas ir baimė. Bjaurus ir nemandagus svečias. Atėjo į mano širdį ir ėmė šiukšlint. Vaikštau po namus ir alpinėju. Bet juk Matas su mumis. Dievas mums parodė didžiausią malonę. Sūnus gi sveikas. Gyvas. Gyvenam toliau? Kur tau. Aš pakibau. Kažkur ore tarp baimės ir išgąsčio. Jei tik Mato nematau penkias mintues, metu visus darbus ir einu jo ieškoti. Prireikus išvažiuot į parduotuvę kaip ir įprastai palieku jį su tėvais, tačiau šį kartą nė sekundei nenurimstu... baisiausi scenarijai lenda į galvą, noriu viską mest ir lėkt namo. Išeinu su Aurimu pasivaikščiot - vėl tas pats. Noriu lėkt namo. Būt šalia. Saugot. Žiūrėt, ar nieko nenutiks. Ir taip visą savaitę. Per ją aš nei kokį darbą nudirbau, nei Aurimui, nei sau laiko skyriau... Pavargau kaip medkirtys. Antros dienos pabaigoje supratau, kad ilgiau taip tęstis negali. Sėdau sudelioti taškus į savo vietas. Meldžiausi. Kalbėjau su Dievu. Kalbėjau sau. Egle, jei Matas be tavo pagalbos nukrito aikštelėje, jei be tavo pagalbos išgijo, tai ir toliau Dievas be tavo pagalbos jį saugos. Tai ką gi aš galiu padaryti... jei jau negaliu sukontroliuoti nei nelaimingo atsitikimo, nei laimingo išgijimo? Aš juk galiu sukontroliuoti save. Aš galiu dėkoti Dievui už Jo malonę, kuri kasdieną yra vis nauja. Galiu - ir turiu - kasdieną prašyti Dievo, kad saugotų mano vaikus, mano vyrą, mano namus. Biblijoje aš skaitau, kad visgi ne aš, o Dievas yra mano vaikų gyvenimo Viešpats. Vienintelis Dievas yra suskaičiavęs visus plaukus ant mano ir mano vaikų galvų. Jis vienintelis žino, kada kieno pradžia ir pabaiga. Mes to nekontroliuojame. Aš galiu pasirinkti, ar pasitikėti Dievu - Jo ištikimybe, Jo begaline meile, Jo begaline malone ir gyventi ramybėje, ar būti išsekusia, suirzusia gelbėtoja, kuri iš tikrųjų nieko išgelbėti vistiek negali... Negaliu pasakyti, kurį variantą pasirinkau. Matyt renkuosi iš naujo kiekvieną dieną. Būna dienų, kai renkuosi vieną, o būna kad pasilieku kitame. Mokausi, einu toliau. Kaip ten bebūtų, per šį neilgai trukusį išmėginimą apie save sužinojau tiek, kiek nepavyko sužinoti per pastaruosius metus. Tad iš tikrųjų, viskas mylinčiam Dievą išeina į gera. Viskas. Viskas. Viskas. Į gerą.

Biblija

Tai kas vyko savaitės bėgyje privertė mane susimąstyti apie daug ką... Nėra visgi viskas taip paprasta ir savaime suprantama, neesame mes patys sau šeimininkai (o gal esame, ką?), negalime gyventi nuo vieno pliusiuko iki kito pliusiuko, nuo vienos perskaitytos pastraipos iki kitos. Sėdau ir permąsčiau visą mokymo planą. Tarkim - Biblija. Turime planą: iki Kalėdų perskaityti visą Jėzaus gyvenimo istoriją. Ir kam? Tik tam, kad 2018 metų pabaigoje galėčiau pasakyti, kad perskaitėme visas keturias evangelijas? Iš suaugusiųjų Biblijos? O... wow. Tai bent. Planą turiu, bet nepagalvoju, kad taip dažnai dėl skubėjimo ar dar dėl vieno pliusiuko tiesiog įbruku kelias pastraipas, kurios įeina pro vieną ausį ir po kelių akimirkų išeina pro kitą. O gal kadangi vaikai yra dar tik vaikai... tuomet jiems tik to ir tereikia? Daug informacijos? Ir daug pliusiukų?

Štai kas Biblijoje rašome apie patį Dievo Žodį:

"Mano sūnau, atkreipk dėmesį į mano žodžius, palenk ausį mano pamokymams.
Teneatsitraukia jie nuo tavo akių, saugok juos širdies gilumoje.
Jie yra gyvybė tiems, kurie juos randa, ir sveikata visam jų kūnui." (Pat 4:20-22)

"Atverk man akis, kad stebuklus Tavo įstatyme regėčiau....
Giliai širdyje paslėpiau Tavo žodį, kad Tau nenusidėčiau....
Tavo žodis yra žibintas mano kojai ir šviesa mano takui....
Tavo žodžių aiškinimas apšviečia, neišmanančius daro supratingus. ...
Jei Tavo įstatymu nesigėrėčiau, seniai būčiau žuvęs. ...
Dėl Tavo potvarkių tapau išmintingas..." (įvairios vietos iš 119 ps)

"Palaimintas žmogus, kuris <...> mėgsta Viešpaties įstatymą
ir mąsto apie Jo įstatymą dieną ir naktį". (Ps 1:1-2)

Tai vat. Panašu, kad Dievas nori, jog mes - tikintieji - į Jo Žodį žiūrėtume rimtai, ne pro pirštus, ne šiaip sau ir ne dėl pliusiukų. Ne prazvimbtumėm pro pastraipą, eilutę, bet giliai paslėptume ją širdyje. Mąstytume apie Jo Žodį dieną ir naktį. Čia ne metafora. Čia ne metafora! Tai taip paprasta, o kartu be galo sudėtinga - juk kuo daugiau mąstysime apie Dievo Žodį, tuo mažiau galvoje vartaliosime pyktį, abejones, kvailystes, banalybes, netikėjimą... (Rom 12:1). Na gerai gerai, tą žino beveik kiekvienas krikščionis (juk taip?) ir taiko tai sau. Ir aš taikau. Ir Aurimas taiko. Bet kažkaip iki šiol man nestuktelėjo, kad tai taikytina ir mūsų vaikams. Tad sulėtinau tempą, įjungiau pirmą pavarą, pasisodinau vaikus ir paaiškinau, kad skaitydama Bibliją atradau kai ką nepaprasto (perskaičiau aukščiau minėtas eilutes) ir kad nuo šiol skaitydami Bibliją mes stengsimės kažką išgirsto paslėpti giliai savo širdyje. Atsivertėm istoriją apie Jėzų ir Petrą, kai Jėzus jam sako, kad jis bus žmonių žvejys. Ir sakau vaikams: "Emilija, ir tu būsi žmonių žvejė, ir tu, Sofija, būsi žmonių žvejė, ir tu, Matai. Ir jūs žvejosite žmones Kristui". Emilija: "Taip, mes gaudysime žmones ne tinklais, o savo meile". Wow. "Amen!", sušukau ir čia pat dėjau rankas ir ėmiau melstis už savo vaikus - būsimus evangelistus - kad Dievas stiprintų, vestų juos ir kreiptų jų kelius, neleistų jiems nuklysti ir t.t. ir pan.

Tą patį padarėme ir skaitydami apie tai, kaip Jėzus išvarė prekybininkus iš šventyklos. Paaiškinau, kad prekybininkai šventykloje pardavinėjo avis ir jaučius tam, kad turtingi žydai galėtų ateiti ir nusipirkę gyvulį paaukoti jį Dievui (fast food culture...). Bet tokia auka aukojančiajam nieko nekainuoja - tik pinigus, kurių jis akivaizdžiai turi. Tokia auka Dievui nereikalinga, tokia širdis Dievo nedžiugina. Kai žmogus aukoja Dievui iš pertekliaus, tai jis aukoja iš pertekliaus, bet kai žmogus aukoja iš nepritekliaus, tuomet jau visai kas kita. Pabaigusi meldžiausi už kiekvieną vaiką atskirai, kad jo širdis būtų tokia atsidavusi Dievui, kad net ir stokodamas, jis aukotų Dievui tyras aukas. Uždėjau kiekvienam ranką ant širdelės ir pasakiau: "Niekad nepamiršk to, įsidėk tai giliai giliai į savo širdį". Tai buvo gyva. Tikra. Dabar berašydama jau laukiu, kada rytoj ryte vėl galėsime visi kartu atsiversti Bibliją.

Jei dar to nedarote su savo vaikais, pamėginkit - neskaitykit sausai vien dėl skaitymo. Žiūrėkite į savo ir vaikų laiką su Dievo Žodžiu rimtai ir su pagarba, ir laikui bėgant vaikams stuktels, kad tai rimta, reikalinga, gyvybiškai svarbu. Ir laikui bėgant jie tikrai ims stebuklus Dievo Žodyje regėti ir slėpti juos giliai savo širdyse (Ps 119).

Gimtoji kalba

Labai įprastai: dailyraštis, garsinė analizė, skaitymas. Daugiau sausai, nes nebuvo jėgų išradingumui.

Turim tokį sąsiuvinį (pirktas knygyne) su rašymo elementais - gal pravers:

Literatūra. Vėl grįžom prie A.Lindgren ... "Mes varnų saloje". Smagi knyga. Ryjam kaip sausainius su pienu. Tiesa, formatas vietomis per sudėtingas maniškiams, todėl skaitant truputį padedu susigaudyti (kaitaliojasi pasakojimo stilius - tai dienoraščio, tai pasakojimo forma; be to, kai kurie personažai pavaizduoti labai karikatūriškai... o tokias plonybes teisingai suprasti gali tik suaugusieji... ).

Į skaitinių sąsiuvinį įrašėm dvi perskaitytas knygas ir mokinomės apibūdinti jų siužeta vienu aiškiu sakiniu. Labai nepaprastas, bet vertingas pratimas. Tarkim Tamulaičio skruzdelytė Greitutė. Apie ką ši knyga? Emilija ima vardinti labiausiai įstrigusius dalykus arba padrikai vardinti atskirus skyrius. Padedu jai apibendrinti. Primenu pirmą ir paskutinius veiksmo taškus (taškas A ir taškas B): A - priešai užpuolė skruzdelyną ir išsivedė skruzdeles vergijon; B - Greitutė grįžo namo. Kas vyko tarp taško A ir B? Nagi, mielas Vatsonai - kelionė namo. Toje kelionėje Greitutė patiria daugybę nuotykių ir susiranda naujų draugų. Štai ir visas apibendrinimas. Tą patį pakartojome ir su Kalio Bliumkvisto nuotykiais. Taškas A - plėšikai pagrobia Rasmusą ir jo tėtį ir išsiveža į salą, taškas B - Kalis, Andersas ir Ieva-Lota juos išgelbsti. Tad knygos apibendrinimas turėtų nusakyti tai, kas vyko tarp taško A ir B. Paprasčiau dar nesugalvojau, o jei sugalvosiu - pasidalinsiu.

Tiesa, štai kaip pildosi tas skaitinių sąsiuvinys.

Viršeliu jau dalinausi, bet pakartoju - gal pravers (tiesa, man taip pat labai patiko perskaitytas knygas aprašyti ir nupiešti ant A4 lapo; sąsiuvinys gal kiek per sausas formatas, tačiau sutaupo laiko):

Idėja. Ta proga, kad daugiau niekuom pasidžiaugti neturiu, pasidalinsiu viena nuostabia idėja, kurią netyčia sumąsčiau eilinį kartą benaršydama bibliotekos lentynas. Foto albumai. Menininkų. Keliautojų. Atradimas!

Tarkim, kad ir toks albumas apie Aziją - vaikams labai patiko:

Gamtos tema:

Vienus galima tiesiog vartyti ir grožėtis, aptarti, o su kitais ir galvą pasukioti. Štai radau visą seriją smagių foto pamąstymų. Alma Littera išleistos nedidelio formato knygelės, kuriose per įvairias smagias nuotraukas autorius keliais žodžiais dalinasi gyvenimiškais pastebėjimais ir išmintimi. Tie gyvenimiški pastebėjimai nelabai tikę nei vaikams, nei suaugusiems - primena aštunto dešimtmečio niujorkietišką filmą. Tačiau knygos vertingos ne dėl pamąstymų, o dėl nuotraukų. Jas smagu žiūrinėti, nes jos juokingos, bet smagu ir pavadinimus galvoti. Leipstu juokais, kai kuriai nors nuotraukai pavadinimus pasiūlo Emilija ir Sofija. Jie tokie skirtingi ir taip puikiai atskleidžia jų mąstymo būdą ir kampą. Kartais užduotį pasunkinu - liepiu sugalvoti pavadinimą tik iš vieno žodžio arba, kad pavadinimas būtų tik veiksmas ir pan. Rekomenduoju paieškoti bibliotekose. Tiesa, tokiam pavadinimų galvojimo maratonui galima panaudoti ir bet kokias kitas knygas, nuotraukų albumus ar tiesiog rasti nuotraukų serijas internete.

Matematika, Istorija, Geo, Etika.

Pripuolamai, prišokamai - savaitės chaose nedrįsau įeiti į naują temą.

Muzika, Šokis

Vaivorykštės savaitės tema - pučiamieji instrumentai ir vėjo šokis. Vėl uoliai draugavom su youtube:

Ballet Afsaneh "Vėjo, vandens šokio" fragmentas.
Labai trumpas modernios choreografijos fragmentas (tema: vėjas)
Pučiamieji instrumentai ir retesni pučiamieji
Vėjo varpelių koncertas (savotiški pučiamieji, skamba, bet pučiant vėjui, o ne žmogui)
Vaikus pralinksminusi pučiamoji morka
Visai ne į tema, tiesiog atradom - Boomwhakers (taip vadinasi tie grojamieji vamzdžiai, gal pravers)
Ir visai ne muzikine tema, bet susiję su vėju - vėjo skulptūros (mistiškai baugios, bet sužavėjo Emiliją; kinetic sculptures)

Dailė

Lapai. Lapai. Lapai. Dažom ant lapų. Spaudžiam lapus. Terliojamės. Verčiam visus namus aukštyn kojom.

Ant lapų geriausiai piešiasi akriliniais dažais (išdžiūvę nepraranda ryškumo, tačiau labai tepa rūbus) ir plonais teptukais arba bambukiniais iešmeliais; tiesa, geriausi - raudonojo ąžuolo, kriaušės lapai... dėl patvarumo:

Kitą dieną surengiam eksperimentuves - tiesiog maišom spalvas, spaudžiam, terliojamės nuo galvos iki kojų... Po tokių pasismaginimų nelieka nei vieno švaraus kampelio kambaryje... bet savotiškai išsikraunam:

O vienas darbelis dedikuotas tik Matui - gaisras... iš šilauogių krūmų lapų (kurie rudenį nusidažo pasakos lygio raudona spalva)... Daug nereikia - tik dvipusės lipnios juostos ir lapų.

Turbūt neįtikėtina, bet radom laiko ir dar vienai šėlionei - pučiamųjų proga. Darbelis vadinasi - blogos šukuosenos diena. Labai paprastas ir smagus (tik reikia iš anksto pasiruošti dažus):.

Gamtinis intarpas. Savaitgalį keliom valandom išlekėm į gamtą... visai čia pat - į Saidės pažintinį taką. Žinoma, savo taip visuomet trokštamos vienatvės ir klaikiai laukinės gamtos neradom, tačiau vaikams patiko... nes gavo "ir nuotykių, ir pavojų" patirti. Saidės upelis - labai sraunus ir jame daug akmenų, todėl vasarą vaikams turėtų būti baisiai smagu pabraidyti, tačiau ir rudenį smagumų netrūko. Einant link Saidės akmens, (kuris nėra kažkuom ypatingas... ten tik labai gražus Neries vingis atsiveria) per upelį nutiestas toks pustiltis iš keturių plastikinių vamzdžių. Pavyko vaikams mane įtikinti, kad per tą tiltelį privalome pereiti. Tad ėjom keturiese - mama su pilvu ir trys vaikai. Juokinga buvo - labiausiai turbūt dėl mano pilvo... Kitoj pusėj radom dar daugiau akmenų, ant kurių vaikai tiesiog privalėjo palaipioti. Akmenys, žinoma, visai nepritaikyti mamoms su pilvais, bet vaikams - pats tas.

Ir į Stirnių piliakalnį lipom, žinoma, ne laiptais... kam laiptai, jei galima kopti stačiu šlaitu... Emilija, Eglė ir pilvas.

Upelis yra - reikia ir laivybos... gaminam laivą.

Leidžiam (o paskui šimtą kartų gelbstim iš pražūties...):

Galiausiai vaikai įtikina tėvus, kad akmenys srauniame upelyje turi būti sulaipioti... tad visi laipioja... Tiesa, šį kartą be Eglės ir be pilvo.

Ne taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš nuotraukų.

Na ir vyšnia ant torto - Emilija savo asmeninėje piratų saloje... Sugiedamas piratų himnas ir šiam kartui dedamas taškas.

Prie ko čia tas gamtinis intarpas? Nes grįžus iš gamtos, nusprendžiau su Emilija nupiešti savo įspūdžius. Bet šį kartą rimtai ir iki galo... Tad pradėjom. Piešėm mudvi, susėdusios viena šalia kitos. Piešėm tą patį Saidės upelio fragmentą.

Pirmiausia pieštuku:

Paskui spalvinome atskirus fragmentus (upelį, medžius, žemę, akmenis).

Deja, daugiau tarpinių nuotraukų nepavyko padaryti, nes labai įsitraukėm į darbą. Bet štai galutinis variantas:

Tikslas buvo toks - pabaigti darbą iki galo. Jį pasiekėm per 1 h ir keliolika minučių. Spaudžiu Emilijai dešinę už jos nevaikišką kantrybę ir uolumą. Be to, labai smagu buvo sudėti piešinius viena šalia kito - įdomūs charakterio skirtumai detalėse pasimatė.

***

Šiai savaitei tiek... Tiesa, turėčiau perspėti - artimiausiu metu pakeisiu Trijų Žirnių įrašų pobūdį ir dažnumą... Kaip ten bebūtų - trijų vaikų (plius vienas pilve) mamai toks įrašų dažnumas ne pats įveikiamiausias... : )