ATGAL 23 savaitė. U, ugnis (ir jos užgesinimas), ūsai, upė ir tai, kas už upės

Artėjam prie pabaigos. Abėcėlės pabaigos. Ne homeschoolingo pabaigos. Šią savaitę U, Ū. Dar liko V ir Z, Ž. Tuomet bus švetinis laikotarpis: gyvensim kitokiu tempu, mokinsimės irgi visai kitus dalykus. O nuo Naujų metų viskas bus kiek kitaip. Bet apie tai vėliau, gerai?

Biblija. „Meilė nepasiduoda piktumui“. Svarstėm su vaikais, ką tai galėtų reikšti. Kaip tai galėtų atrodyti kasdienėse situacijose. Nieko nepadarysi – dėmesio centre šį kartą atsidūriau aš. O būna taip. Jei ryte iš lovos išlipu ne ta koja, tuomet tikrai pasiduodu piktumui ir šnairuoju į kiekvieną judantį plaukelį, kuris turi tiek drąsos ir įžulumo pastoti man kelią... Tuomet viskas būna neskanu, visi stovi ne savo vietose, vaikai kalba per garsiai, Aurimas per tyliai... Na vaizdelis aiškus. O gal netgi pažįstama? Vargu. Taip baisiai būna tik mūsuose. Taigi. Prisipažinau vaikams, kad toks mano elgesys yra neteisingas ir kad meilės tokiame elgesyje nerasim nė su žiburiu. Pakalbėjom apie tai, kad tikroji meilė nepriklauso nuo aplinkybių - jos nesugadina ir neatšaldo bloga nuotaika, senatvė, dingęs grožis, kito nepaklusnumas... Ir mylėti tokia meile žmogus net ir nemoka - mums visiems šitame labai reikia Dievo pagalbos. Kiekvieną dieną. Paprašiau Emilijos suvaidinti situaciją, kaip ji neišsimiegojusi ir pavargusi ryte bando būti draugiška su Sofija. O kitu atveju, kaip ji visgi pasiduoda piktumui ir elgiasi su seserimi pagal savo nuotaiką. Dar visos kartu pasidžiaugėm, kad Dievas niekuomet nepasiduoda piktumui – o tai juk tokia paguoda, ane?

Tiek iš Biblijos. Tiesa, U raidės proga dar norėjau pakalbėti apie ugnį Biblijoje (visai smagi tema, bet gal tiktų labiau vyresniems vaikams?). Kalbėti bandėm.. Paprašiau vaikų prisiminti ką nors susijusio su ugnimi iš Biblijos. Pirmiausia mergaitės prisiminė Mozę ir degantį krūmą, aš pasufleravau pranašo Danieliaus draugus, kurie nesudegė ugnyje... Dar bandžiau pasakoti apie tai, kaip auksas išgryninamas ugnyje... bet vaikams tokia metafora pasirodė per sudėtinga, todėl palikau kitam kartui. Bet kokiu atveju, išmintingesnės mamos manau tikrai ras apie ką pakalbėti iš Biblijos ugnies tema.

Raidės. Kurią dieną pakartojom visą abecelę. Kiek mūsų jau nueita! Kiek dainelių išmokta ir eilėraštukų apie kiekvieną raidę sukurta. Sofija visai nepastebimai išmoko beveik visas raides. Vasaros pradžioje ji težinojo „A“ didžioji ir „a“ mažoji, „E“ Emilija ir „So“ Sofija. O dabar žino beveik visas. Ir dar sugeba kiekvienai raidei pritaikytr po šusnį žodių. Likau maloniai nustebinta.

Taigi U. Buvo ugnis. Paprašiau Emilijos prisiminti, kaip galima užgesinti ugnį. Štai jos atsakymai: su smėliu, su vandeniu, galima užpūsti. Na o mes dar bandėm užgesinti ugnį su CO2. Yes!! O buvo taip. Viena dieną Aurimas man parodė bandymą su žvake, soda ir actu (taip mielieji, būtent taip romantiškai mes leidžiame laiką be vaikų). Esmė tokia: kai sodą užpili actu, ji pradeda putoti (arba putoja actas... na vienas iš jų arba jie abu putoja), išsiskiria CO2, tuomet per ilgai nedelsiant indą, kuriame vyksta ši nuostabi sumaištis palenki virš žvakės (ne per daug – nereikia žvakės užlieti, o indą pakreipti tiek, lyg piltumėt nematomą kažką..) ir žvakė užgęsta... lyg užlieta. Taigi aš buvau apšalus. Vaikų tačiau mažytė žvakė nenustebino. Todėl teko paimti metalinį indą, sukraut į jį daug degtukų (dvi dideles saujas), uždegt ir tada bandyt tą visą grožį užgesint nematomu CO2. Pavyko! Užskaitom!! Turiu omeny – wow. Pasijutau taip, lyg niekada gyvenime nebūčiau buvusi nei vienoj chemijos pamokoj. Man tai nauji vandenys. Bandymą bandėm keliolika kartų...kol nei acto, nei sodos nebeliko ir namai nusmirdo svilėsiais. O beje... paprašykit vaikų bestebint ugnies liepsnas papaskot, kokias spalvas jie mato. Šiaip, įdomu, kaip veikia vaikų fantazija. Emilija vėliau ugnį ir visą eksperimentą dar ir nupiešė.

Buvo ūsai. Prisikvatojom su Emilija iki numirimo (Sofija, deja, dar prisibijo juoktis pati iš savęs). Iš juodo popieriaus prisikarpėm visokių formų ūsų (Dali, Stalino, Hitlerio, Čaplino, Hulk Hogano... ir t.t. - čia jums suaugusiems užuomina).. klijavom su dvipuse lipnia juosta po nosim... žiūrėjom viena į kitą ir kvatojom. Nuotraukų neviešinsiu, tačiau labai rekomenduoju išbandyti namie. Aurimas visą šitą pimpirimpam irgi užskaitė – trumpam užlėkės namo arbatos ir pats ūsus klijavosi ir Emiliją dar daugiau juokino.

Buvo Užupis. Ne dėl to kad mano vaikai (tame tarpe ir aš...) suprantame subtilų Užupio fenomeną, o todėl, kad man labai patiko žodžių žaismas – Užupis, nes už upės. Trumpai papasakojai vaikams apie visą tą Užupio respublikos reikalą, tačiau jiems tai visai neparūpo (sorry užupiečiai... mes jus vistiek mylim). Kita vertus Užupyje viskas kažkodėl yra kitaip. Atrodo vien todėl, kad Užupis, tai jau ir fancy.. Aš žinau – aš čia dantis taisausi. Jau kad fancy tai tikrai. Net žuvytės laukiamojo akvariume pas tuos dantistus plaukioja pelekus papūtusios. Gal todėl tądien ir sausainiai (su kmynų arbata, hello?), kuriuos nusipirkom vietinėje kepyklėlėje, irgi buvo itin traškūs ir itin greitai ištirpo burnoje. Yummy. Verta su vaikais pašmirinėti ir po senus kiemus, išlamdžioti visas gatveles, bet turbūt labiau vasarą ir tikrai be vežimo.

Buvo uo. Šiaip įdomumo dėlei. Paaiškinau Emilijai, kad u ir o tariasi uo. Tuomet galvojome visokius žodžius iš uo. Žaidėm žaidimą. Aš sakiau žodžius iš o ir uo, o Emilija turėjo žymėti brūkšnelius ant sienos ir skaičiuoti kokių pasakiau daugiau. Nelengvas pratimas. Uoga - tai oga, uodas - tai odas. Vaikų ausimis.

Dar buvo šiaip visokių žodelių iš u, ū. Buvo ūpas. Baisiai smagus žodis. Ypač todėl, kad pasirodo jį galimą turėti ir neturėti. Jį galima netgi prarasti. Ūgis. Uostas. Ulba. Umpalumpa. Utititi. Urzgia. Šiaip dėl smagumo. Vaikams labai patinka tarti vos teištariamus žodžius. Tiesa su ūgiu galima pažaisti kiek daugiau: galima visus savo šeimos narius išrikiuoti pagal ūgį (smagu, ypač jei tų narių visai nemažai), galima nesirikiuojant paspelioti, kuris yra visų aukščiausias.. Aš esu tokia visai mini, todėl labai savimeilę paglostė, kad Sofija mane (bent akimirkai) palaikė aukštesne už Aurimą...

Buvo urvas. Savaitgalį visi suvirtę (kartu su Aurimu) ant sofos bandėm sugalvoti kuo daugiau gyvūnų, kurie rausia urvus. Vėliau youtube žiūrėjome įvairius video apie gyvūnus ir jų urvus. Ar žinojote, kad urvus kasa ne vien tik kiškiai, kurmiai, bet ir vėžliai, ir pelėdos, ir gyvatės... Mane labiausiai sužavėjo pelėdos - burrowing owls, apie jas video galie rasti čia.

Tiek raidės U, Ū. Tiesa, negalėjom šios raidės proga dar kartą nepažiūrėti abėčėlės (ūsus vaikai atsimena būtent iš ten). Tikiu, kad jau visi matėt...

Mokomės skaityti. O atsitiko taip, kad man stuktelėjo: labai jau skubu užbaigti aš mūsų „Zylutę“. Mes jau pusę knygos sukrimtome, bet jau kurį laiką pastebiu, kad Emilijos skaitymas nebeprogresuoja. Gal atvirkščiai... truputį regresuoja. Todėl padariau taip: užverčiau knygą ir vėl pradėjom nuo pradžių. Nuo pirmo puslapio. Pirmuose puslapiuose vien paprasti skiemenys: MA, AM, SA, ŠA, AŠ. Bet Emilijai to ir tereikėjo – vėl atgavo pasitikėjimą savimi, pamatė, kad jai tikrai pavyksta. Na, tad pradedam viską nuo pradžių. Tėvai, kurie mokina namie, turi tokį privalumą: jiems nereikia nieko pasivyti, o tiesiog eiti savu tempu. Jei reikia - gali grįžti atgal, o kitais atvejais - šokti pirmyn. Vat. Toks atradimas.

Literatūra. Perskaitėm tikrą komedijos šedevrą! B.Potter „Paštetas ir alavinis kaušėlis“ – nerealiai. Na, vaikai mano komiškų elementų nepagavo, bet aš balsu kvatojau skaitydama. Genialu! Be to, baigėm „Lesę“ (gerai, kad prieš pradėdama aš pati sau perskaičiau paskutinį puslapį, nes bučiau vietomis įtampos neatlaikius...). Pradėjom E.B.White „Stiurtą Litlį“ (šis autorius dar yra parašęs „Šarlotės voratinklį“). Džiaugiusoi, kad ir Sofija pradėjo po truputį gaudytis sudėtinguose istorijos vingiuose. Beskaitydama vis patikrinu, ar jos suprato, kas istorijoje įvyko. Užduodu kelis klausimus. Vaikai atsako. Važiuojam toliau.

Rašymas. Sutapo taip, kad ir rašymą pristabdėm. Užuot davusi perrašyti sakinius, daviau tobulinti pavienes raides. Darbo žymiai mažiau, o tas Emilijai matau patinka. O ir pačios raidės jau susiraito gražiau: pagaliukai tiesesni, kabliukai apvalesni, visos telpa ten, kur turi tilpti. Tad pristabdyti arklius yra labai naudinga. Po tokios pertraukėlės savaitės pabaigoje vėl išsitraukiau lapus su sakiniais. Tartum per sviestą: brūkšt ir susirašė visos raidės.

Nuo sesės bando neatsilikti ir Sofija. Ji perrašyma supranta savaip, tačiau reikalauja dalyvauti.  Be to, mėgdžiodama Emiliją ant kiekvieno savo piešinio pasirašo vardą: SOFA... ir aš niekaip negaliu jos įtikint, kad jos vardas rašosi kiek kitaip.

Matematika. Darome tą patį, ką darėme prieš savaitę: mokinamės skaičiuot iki 10 daiktų, atpažinti skaitmenis iki 10, rašyti skaitmenis iki 10. Žinoma, daiktus suskaičiuoti jau mokam. Bet į priekį nenoriu skubėti tol, kol Emilija nemokės parašyti visų skaitmenų iki 10.

Ant kiekveno piešinio Emilija reikalauja pati užsirašyti datą bei pažymėti, kad jai 4 metukai, bet tuoj bus 5; tad laviname ranką su skaičiais (2 raitosi sunkiausiai, bet kai yra noro, kažkas pavyks ... kažkada). Ir, žinoma, naudojuos proga kalbėt apie datas, kalendorių, dienų seką ir pan.

Gamta. Truputi nukrypom mes nuo mūsų gamtos programos. Einame savu tempu. Šią savaitę tęsėme medžių stebėjimą. Su siūlu išsimatavom Raudonojo ąžuolo kamieną, į maišelį nuo kamieno prisikrapštėm kerpių ir samanų. Namie visus pastebėjimus surašėme / perpiešėme savo gamtininko dienoraštyje. Išsirinkome dar vieną medį: trešnę, kuri auga čia pat kaiminystėje. Ir jos kamieną matavom, stebėjom žievę, lyginom su ąžuolo žieve. Aptarėm skirtumus. Ąžuolo - šiurkšti, apaugusi kerpėm, o trešnės - švelni, blizganti... pasak Emilijos: „Lupasi lyg kokia morka“.

Štai čia iš mūsų gamtininko dienoraščio:

Pradėjus stebėti medžius, atrodo akys atsivėrė - tiek nuostabių medžių mūsų kaiminystėje. Kiek maumedžių - šiuo metų laiku jie dega it oranžinės liepsnos. Kiek beržų aukštaūgių! Visai čia pat pas kaimynus auga milžiniškos sidabrinės eglės. Eglės milžinės. Dar yra šermukšnių - kaip gražiai dabar jie puošia pilką ir purviną kaiminystę. Na...žavu.

Vieną dieną važiavome į Žveryną pasivaikščioti paupiu šiapus Vingio tilto. Kiek prisiminimų! Čia prabėgo mano vaikystė. Čia nuo kalniuko su kitais vaikais lėkdavom žiemom rogutėmis, čia prie tilto auga erškėtrožių krūmai (pamenu kaip mano draugė Rasa mokė valgyti erškėtrožių vaisius – svarbiausia nesuvalgyti spyglių...), čia stačiais laiptais galima pakilti tiesiai į Latvių gatvę ... kadaise šitais laiptais mėginau nusileisti su dviračiu ir vos neįvažiavau į upę (vaikams ši istorija patiko labiausiai!).

Na... daug čia visko būta. Tačiau kai ko vaikystėje tikrai nebuvo. Pavyzdžiui ančių... Šių laikų antys drąsios, netgi įžulios. Jos žmonių nebijo. Mums batoną tiesiai iš rankų graibstė. O atkrypavo jos tvarkinga vorele iš upės. Pamatė mus, sustojusius net ne pakrantėje, o dar ant pėsčiųjų tako (dar net duonos nespėjom išsitraukti! Jos ką, duoną užuodžia?) ir susirinko aplink mus. Vaikai krykštavo, aš fotografavau, dar protarpiais bandžiau atkreipti vaikų dėmesį į ančių spalvas, plunksnų raibumą, kojas, akis ir t.t. Buvo smagu. Netikėta.

Namie bandėm antis nupiešti. Žiūrinėjom nuotraukos ir piešėm. Aš nupiešiau kontūrus, vaikai spalvino. Klijuosim į gamtininko dienoraštį. Emilija štai tokį tekstą man padiktavo:

„Mes šėrėm antis. Parke. Antys pešėsi dėl maisto. Ėmė net man iš rankos. Matėm rudas antis ir žaliom galvom. Ančių kojos buvo oranžinės. Beveik guminės kaip botai. Kai antys nuskrido, pakilo vėjas nuo sparnų“.

Na, o vieną dieną bendravom su Agne ir nauja Agne Dūkštų pažintiniame take. Idiliška diena – oras nei per šiltas, nei per šaltas. Miške – tartum iš pasakų knygos. Sniegas. Vaikai. Vaikų klegesys. Tačiau ramybė.

Dailė. Kūrėm šį bei tą, bet nieko konkretaus... Šį bei tą..

Perpiešinėjom iliustracijas. Emilijai tas labai patinka..

Piešėm Lesę..

Darėm žmogų... su ūsais (esmė turėjo būti ūsuose... bet gavosi taip, kad ūsai teliko maža dalelytė)..

Bendraujame. Tai vat, kaip minėjau susipažinom su dar viena mama, kuri ketina savo vaikus mokinti namie. Pirmam pasibendravimui lėkėm į mišką: aš su savo trijule, Agne su Liutauru ir Magdute, ir nauja mama Agnė su Saule (6) ir Dovydu (3). Tad va. Mūsų gretos auga. Dar savaitgalį turėjom galimybę pabendrauti su seniai seniai matytais Augustu bei jo broliuku Luku. Pradėjom bendravimą Bernardinų sodo žaidimo aikštelėje, kuri nors ir šeštadienį bet buvo beveik pustuštė, o baigėm IKEA... Reziumuosiu taip... IKEA šeštadieniais – tai beprotystė aukščiausiame lygmenyje... Netikite? Išbandykite patys. Žinoma, prie bendravimo reikėtų dėl statistikos paminėti ir Kindermusik užsiėmimus bei sekmadienio choro repeticiją. Ir ten ir ten bendraamžiai, žaidimai, dainos, šokiai. Na... socializacija.

Tai tiek tos savaitės. Buvo gera.

Gauromečio medžioklė: rinkimas, paruošimas, fermentavimas. Vertingos pamokos vaikams