ATGAL 3 savaitė. B

Raidės. Ištraukiau korteles su Bb. Staigmena – Sofija žino, kas tai per raidės. Dar praeitą savaitę visos raidės jai buvo „A didžioji ir a mažoji“... Dar truputį „pabumbėjom“ įvairių bimbirimbam garsų. Vėlgi nustebau, kad Emilija pasiūlė priskirti „moliūgą“ prie žodžių iš B raidės. Vadinasi visgi yra glaudus ir painus ryšys tarp B ir M... Duslus, skardus.. Reikės dar pasidomėti. Paskaitėm Skučaitės eiles apie B raides, padarėm darbalapį iš „Nieko rimto“ ABC knygelės, parašėm B raideles – Emilija užduoti atliko greitai ir taikliai, Sofija visai nenorėjo terliotis. Vis dėlto man smagu žiūrėt, kad abi noriai tūpia aplink stalą ir būna geros ir paklusnios mokinės. : )

Biblija Ryte Aurimas su vaikais pakartojo kelis klausimus iš Starr Mead: Koks yra žmogaus gyvenimo tikslas? Pažinti Dievą ir džiaugtis juo amžinai. O kur tai užrašyta? Biblijoje. O kas yra Dievas? Dievas yra Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. V4liau kalb4jo apie tai, kad Dievui nereikėjo jokių priemonių, kad sukurti pasaulį. Dievui tereikėjo ištarti, ir visa tai atsirado. Palygino su vaikų darbeliais. Emilija, ar tu gali be dažų ir teptuko nutapyti paveikslą? Sofija, ar tu gali be smėlio ir kastuvo pastatyti smėlio pilį? Dar paskaitė 119 spalmę, visi pasikartojom Mt 6:24 ir 1 Kor 10:31, pasimeldėm. Maldos metu mokome vaikus išsakyti savo poreikius bei melstis už kitų žmonių poreikius. Tą jau darome kelis mėnesius, tik šiandien tą užrašau. Dažniausias Sofijos poreikis – mylėti Dievą ir klausytis tėvelių, o Emilija vis nori melstis už savo dieną, už draugus iš bažnyčios ir kad mama išmoktų nepykti. Šį kartą meldėmės už Simuką, nes jis serga laringitu.

Rašymas. CM (Charlotte Mason) perskaičiau tokią mintį – geriau tegul vaikas per dieną užrašo tik vieną raidę, bet gražiai, negu daug raidžių, bet belekaip. Siūloma ant popieriaus raidę rašyti tik tuomet, kai ją vaikas vizualizuojasi užsimerkęs, pabando keliais tiksliais štrichais ją užrašyti smėlyje, ore, ant lentelės, o tada tvarkingais, nelėtais judesiais užrašo popieriuje. Mokau vaikus raides rašyti ore. Jiems tai žaidimas, bet manau jo metu lavinasi vizualus mąstymas ir erdvės suvokimas, koordinacija.. Šią savaitę turime dirbti prie M raidės, nes Emilija ją išmoko rašyti labai neteisingai.

Skaitymas1. Tvarkydami reikalus mieste, ištaikėm progą aplankyti ir užsirašyti į Mickevičiaus biblioteką. Kokia nuostabi patirtis! Turbūt dar nuostabiau tai, kad panelės moka labai gražiai elgtis bibliotekoje. One proud momma... : )

Mickevičius bibliotekoje pasiemėm spalvotą Ezopo pasakėčių variantą. Kaip svarbu visgi iliustracijos – visai kitokia skaitymo kokybė... tiek vaikams, tiek ir pačiai mamai. Nusprendžiau skaityti po dvi pasakėčias į dieną, nes berods CM rašo, kad geriau palikti vaikus su trupučiu noro išgirsti dar... Skaitome iš eilės: „Pelė ir jautis“, „Varna ir ąsotis“. Pasakėčia su varna ir ąsočiu tokia praktiška, kad netgi atlikom bandymą su stiklainiu vandens – pripylėm ant dugno vandens ir mėtėm akmenukus, kad „išstumti“ vandenį aukščiau pažymėtos ribos. Beje gavome paskaityti Shelo Silversteino  „Doanų medį“. Labai gili knyga, nenuostabu, kad ją rekomenduoja kone visuose krikščioniškuose knygų sąrašuose.

Skaitymas2. Emilija savo jėgomis perskaitė pirmąjį savo žodį: „bala“. Perskaičiusi net nustebo... „Čia ta bala? Ta, kur prilija??“.. Taip, pasirodo ir balą galima užrašyti raidėmis. : ) Savo dvigarsiuose skiemenyse judame lėtai, tačiau užtikrintai. Perskaitėm raidžių kombinacijas su G, L, B, D, S.

Gamta. Taigi čia mes turime daugiausiai atradimų. Ryte vaikščiodama lauke ant smilgos atradau drugelio kokoną. Parnešiau smilgą namo – su tokiu vaikišku džiaugsmu lyg būčiau kokį vertingą lobį atradusi. Parodžiau vaikams. Pasikartojom Kindermusik išmokstą eilėraštį: Čiūžu-šliūžu vikšras taip susiviniojo, Čiūžu-šliūžu vikšras guli ir sapnuoja, Čiūžu-šliūžu prabudo nelauktai, žiūri jam išdygo drugelio sparnai.

Ir dar kokia laimė! Savo kieme gudobelės krūme atradom visą vikšrų plantaciją. Nukramtyta ir apvyta visa gyvatvorės šaka, o ten lyg kokiam patogiam viešbutyje vikšrai taisosi saldžiam miegui – vieni jau susisukę į kokonus, kiti dar tik rangose, ieško patogesnės pozos.. Stebėsim. Bus smagu.. (pastaba: avaitės gale kokonuose vikšram susiformavo sparnai – stebūklas, tačiau vaikam žavėsio nesukėlė...).

Žemėlapis. Maximoj nupirkau paprastą laminuotą Lietuvos žemėlapį. Galvojau, kada nors pravers. Tačiau Emilija tą patį vakarą pamatė ir maldavo manęs papasakot, kas čia. Papasakojau, kad čia yra Lietuva, kad čia gyvenam mes lietuviai. Parodžiau Vilnių, Kauną, Tverus. Klaipėdą, jūrą. Mano nuostabai Emilija įsiminė iš pirmo karto – Vilniuje gyvenam mes, pas močiutę Juditą važiuojam į Tverus pro Kauną. Prosenelė Genutė gyvena Klaipėdoje. Tuomet parodžiau, kad šalia Lietuvos yra kita šalis – Lenkija, čia gyvenantys žmonės kalba lenkiškai. Emilija sušuko: „Mama, aš buvau Lenkijoje! Kai su močiute Judita ėjome pasiimti pieno, ten gyveno žmonės, kurie kalba lenkiškai!“ : ))

***

Ketvirtadienį į rytinį savo pasivaikščiojimą kartu pakviečiau ir Emiliją, nes ji vistiek keliasi ankščiausiai už visus. Visą valandą slampinėjom apylinkėmis, aplankėme ir stebėjome visus mūsų pažįstamus augalus – pamatavom kiek paaugo kaštonai, skaičiavom eglių žiedus (mes juos taip vadinam, nors iš tikro tai maži kankorėžiukai), aplankėm rausvąją gudobelę ir pamatėm, kad žiedų vietoj noksta uogos, patikrinom ar dar žydi mūsų aguonos, pririnkom dvi gražias puokštes laukinių gėlių, o pakeliui namo po mūsų gatvės liepomis užsimerkusios klausėme bičių simfonijos. Mūsų gatvelėje auga visa eilė liepų (todėl ir pavadinta Liepų gatve), o dabar tos liepos atgijo ir dūzgia ryte ir vakare.. Po pusryčių su vaikais aplankėme vietines pievas – ieškojom žemuogių. Radom gal visas tris žemuoges ir daug dobilų. Be to aptikom visą lauką Sosnovskio barščių. Masyvūs augalai. Važiuojant pro šalį pasijunti lyg kokiam filme apie Vietnamo karą. Grįžę namo ant laiptų aptikome labai juokingą vikšrelį – plaukuotą, su didelėm antenom priekyje ir dviem baltais ir raudonais taškais ant nugarėlės. Vikšrėliui pametėm šlapią obels lapą, kurį šis kaip mat ėmė doroti. Tuomet naująjį augintinį patalpinom gražiame stiklainiuke.. stebėsim, žiūrėsim kas bus. Senelis sako, kad drugelis iš jo tikrai neišsiris. : ) (pastaba: vikšrelis per kelias valandas užaugo trigubai, nors vaikai to nepastebėjo. Tas vikšrelis tikrai buvo alkanas, nes suvalgė kone pusę obels lapo, o suvalgęs mums stiklainyje paliko „spiriukų“.. Per naktį išmiegojo stiklainyje, o ryte man įtampa neatlaikė ir aš „netyčia“ leidau jam pasprukti... )

Matematika. Bene svarbiausi pakitimai ir įsitikinimų griūvimai vyko šioje srityje. Atradau du nemokamus senus amerikietiškus matematikos vadovėlius: Ray‘s Arithmetic ir The Arithmetic Primer by Frank H. Hall. Pasirodo, pirmi – tai yra paruošiamieji metai – matematikos mokymosi metai yra labai svarbūs. Tai kas mums yra savaime suprantama, vaikai tik mokosi.

Do not teach the figures in the first lessons, and do not allow the children to do any written work ; but teach orally, illustrating every operation, at first, by means of various objects. — The instruction should be entirely oral, and should deal altogether at first with concrete numbers. The little child can not grasp abstract ideas. It is true you can teach him to repeat, "2 and 2 are 4;' "2 from 4 leave 2;" "2 times 2 are 4;' and "4 divided by 2 equal 2." But, without the proper preliminary work, these words can not possibly convey any clear meaning to his mind. This kind of instruction in a primary class is simply machine drilling on abstract numbers and words which convey no ideas, or at best a mere jumble of ideas to the child's mind. It is one of the worst, and at the same time one of the most common, faults in the teaching of arithmetic, and it is one which is very apt to disgust pupils with the subject from the outset.

On the other hand, if the proper method of teaching is pursued, which may properly be called the object method, the children are taught to think ; they will be interested at the very beginning, and they will be kept interested by this method until they are successfully carried to the point where the object method is no longer necessary, and their minds are ready to grasp the abstract, through careful preliminary drill on the concrete.

Begin the teaching of arithmetic, then, with objects, blocks, balls, marbles, sticks, books, kernels of corn, apples, shells, pebbles, etc., etc. The more varied your assortment of objects the better. The numeral frame and other mechanical devices are useful, but should not be used exclusively, or the work will become monotonous and tiresome.

Teach the concrete digital numbers in regular order, from one to ten inclusive, illustrating each number by corresponding groups of objects. —  The first step is to teach numbering ; that is, so to train the child that he can instantly give the number of any group of objects not exceeding ten, at sight, and without counting. Experience has proved that nearly every child old enough to commence

school has at that time a very good knowledge of the numbers 1 and 2. It is therefore unnecessary to spend much time on these numbers. However, the class should be thoroughly tested on them before proceeding to take up the number three. The average child commencing school is unable to recognize at sight, without counting, the number of a group of objects exceeding three, and from this point the successive steps towards ten must be made slowly and carefully. Do not take up a new number until the class has proved itself perfectly trained on all that precedes. Each day's work should include a review of all the previous work, so as to keep the different numbers fresh in the mind.

Do not allow a child to count by ones to find how many objects there are in a group, but teach him to recognize the group as a whole. — Teach what three means by repeatedly combining two and one, and one and two, into groups of three apples, three blocks, three marbles, three books, three pencils, three lines, three dots, etc., etc., and then immediately separating these groups again

into their component parts, two and one, or one and two, apples, blocks, etc. When the group three instantly suggests the idea three to the entire class, teach four in the same manner by combining and separating one and three, three and one, and two and two objects. Make all the possible combinations and separations of integers forming each number, using as wide a variety of objects as possible. As soon as the class is sufficiently advanced, have the children do the combining and separating of objects for themselves.

If you begin by teaching a child to count, he is very apt to get an erroneous idea by considering the group of objects individually instead of collectively ; and, as he points them out, — either actually or mentally, — "one, two, three, four, five," his three means the third object enumerated, and his five means the fifth ; so that five, to his mind, really means one particular object — the fifth — in place of a group of five objects, irrespective of order or individuality. Not until the child has learned to associate a number with its group, should he be taught to count the objects in that group. If the child once forms the habit of counting by ones in order to answer such a question as, "How many blocks in this group ?" it will be almost impossible to correct his error. In place of adding figures at sight, when that step of the work is reached, he will stop to count on his fingers to obtain the result, and will probably never be able to add rapidly and at the same time accurately.

Therefore, we would suggest that counting be deferred altogether until the class can satisfactorily number any group including ten or less. When you do teach the class to count, have a group of objects counted forward and backward, and in promiscuous order. In this way, you will avoid the danger of having the number associated with one particular object.

Taigi viską pradedu nuo pradžių. Šią savaite mokysiu vaikus be skaičiavimo atpažinti daiktų kiekį – 1, 2, 3 daiktus.

***

Labai įdomiai gavosi skaičiuoti daiktus grupėmis vizualiai, neskaičiuojant po vieną daiktų grupėje. Naudojom dideles pupas. Emilija be vargo atpažįsta 1, 2, 3 pupas. Sofija 1 ir 2. Buvo įdomu pamatyti proveržį Emilijos mąstyme. Parodžiau saujoje 3 pupas. Emilija sako: „trys“. Pridėjau dar viena. Emilija žiūri į pupas ir nesupranta. Matau, kad tiesia pirštą skaičiuoti. Aš ją sustabdau: „Nagi, jei prieš tai buvo trys, aš pridėjau tik vieną...“ Emilija nušvinta: „Taigi 4!“. Tad dabar gali lengvai atpažinti grupes iš 1, 2, 3, 4 ir netgi 5 objektų.

Matas. Pridedu pastabas ir apie patį mažiausią mokinį vien todėl, kad man su juo užsiimti tapo dideliu malonumu. Gana padrikai naudojuos The Well Trained Mind parekomenduota knygute „Slow and steady, get me ready“. Smagios idėjos lavinti savo mažučiuką. Radau nemokamą pdf internete, tad „why not?“ pagalvojau. Dabar mokomės sudėti tris daiktus vieną ant kito ir leidžiam Matui bokštą sugriauti, o sugriovus sakom „bum“. Smagu visiems – ir man, ir Matui, ir princesėms. Naudojam dideles lengvas kaladėles, todėl bandysim leisti Matui savarankiškai uždėti vieną kaladėlę ant kitos. Bandysim...nes nei vienas neturim kantrybės nusedėti ramiai...

Habbits. Asmeninė švara. Sunkiai sekasi įdiegti norą plautis rankas po maisto ir tualeto. O juk tai tokie paprasti dalykai...

 

Ką ir kaip mokinsimės šiais mokslo metais. Pirmos mokslų savaitės