ATGAL Edukacinis šeimų susitikimas Nr2. Tema: MIESTAI

Miestai dabar mūsuose ant bangos. Rugsėjį su vaikais be jokio tikslo - vien tik kad pabėgti nuo sopulių Vilniuje - atsidūrėme Klaipėdoje. Išvaikščiojom Aurimo vaikystės vietas, išlandžiojom kampus ir pakampes. Ir štai bevaikštant tuščiais skersgatviais man kilo mintis, kad net ir nykiausia miesto gatvė gali atgyti tinkamoje šviesoje. Iš tikrųjų. Kiekvienas suoliukas, kiekvienas grindinio akmuo, kiekvienos durys (dažytos ir nedažytos) yra nutepliotos džiaugsmu, skausmu, liūdesiu, intrigomis, juokais, barniais. Nepaprasta.  ieste tiek daug gyvybės ir tiek daug istorijos, kad ir su trisdešimčia kibirų nesusemsi. Visiems sakau - žaviuosi miestais, bet gyventi visgi norėčiau atokiausiame kaime. Tarp medžių, vištų ir arklių.

Taigi, grįžę į Vilnių ir vis dar būdami ant miestų bangos, pradėjome knibinėti klausimą apie miestų susikūrimą. Sugalvojom su Emilija papiešti lauke kreidelėm ant grindinio. Pradėjom zuikučiais, baigėm miestais. Piešėm miestų planus. Kūrėm miestų atsiradimo istorijas. Galvojom savo miestams pavadinimus. Paaiškinau vaikams, ką reiškia, kai miestas ima kurtis strategiškai patogioje vietoje (tai pavyzdžiui kalvotoje vietovėje ar prie vandens telkinių). Todėl piešėm miestus prie upių, ežerų ir jūros. Aptarėm būtiniausius miesto pastatus (na mes piešėm senovinius miestus, todėl mums būtini pastatai buvo pilis, bažnyčia, siuvėjo bei duonkepio namas... che). Galvojau, kad pažaisim su miestais ir bus gana, tačiau vaikai vis prašė dar, todėl ir pagalvojau, kodėl gi ta pačia proga tiesiog nepasidomėti mūsų šalies miestais.

Pavadinau mūsų studijas mažuliukų Lietuvos geografija. Mažuliukų, nes mažiems klausytojams ir be to visai mažais tempais. Per rudenį išmokom tris didžiausius Lietuvos miestus (Vilnius, Kaunas, Klaipėda), radom ir jau žinom jų vietą Lietuvos žemėlapyje. Mokinomės naujas sąvokas: šalis / valstybė, sostinė, senamiestis. Vaikai įsiminė kelis paprastus, bet informatyvius teiginius: mūsų šalis yra Lietuva, Lietuvoje gyvena lietuviai, Lietuvoje kalbame lietuviškai, mūsų šalies sostinė yra Vilnius, sostinė yra svarbiausias šalies mietsas. Be to, Emilijai ir Sofijai užvedžiau jų asmeninius jaunųjų geografių (keliauninkių) sąsiuvinius, kuriame jos piešiniais talpina visą informaciją.

Beje, apie tuos sąsiuvinius. Ar pamenate mokyklos laikus? Na, minus dvidešimt metų atgal, tarkim. Pamenat? Būdavo dviejų tipų sąsiuviniai: langeliais arba linijom. Ploni, pusstoriai ir stori. Mokslo metų pradžioje mokytoja įvardindavo, kokio sąsiuvinio reikės ateinančiam trimestrui. Būtinai su paraštėmis. Būtinai toks ir ne kitoks. Jokios laisvės. Jokio polėkio. Dėžutė. Na gerai. Gal ir ne dėžutė, bet tikrai jokio polėkio. Taigi. Prasukam keliolika metų į priekį. Kartą užėjo kažkoks šišas pasidomėti, kaip gi žmonės inovatyviai konspektuojasi informaciją. O jergutėliau... Buvau apkerėta. Nusivyliau savimi, kad iki tol taip neįdomiai vesdavau savo užrašus ir nusprendžiau daugiau niekada nebebūti nuobodyla savo konspektuose. Tad su vaikais taikau būtent tai – mokinio užrašai turi būti su fantazija. Priterlioti, prikeverzoti, aukštyn kojom, skersai, spalvoti, nespalvoti – nesvarbu. Svarbiausia, kad jam suprantami. Tad mūsų jaunųjų geografų užrašai kolkas labiau panašėja į mažas iliustruotas knygutes su keliais mano ranka darytais įrašais. Bet ne tame esmė, ane?

Taigi aš jau kurį laiką ieškojau vaikams tinkamų sąsiuvinių užrašams. Ir radau - patogaus formato (kiek mažesni už A4), tvirtai surišti ir svarbiausia be langelių ir be linijų. Jėga. Balta drobulė. Radau IKEA, 2,99 už 3vnt. Ne iš pigiausių variantų, bet verta. Štai nuoroda.

Taigi apie miestus

Lapkritį sudalyvavome Mokymosi šeimoje asociacijos organizuotoje pažintinėje ekskursijoje po Vilnių. Ekskursija buvo idealiai pritaikyta vaikams – smagi, įdomi ir apėmė labai nedidelę teritoriją. Ekskursijos vadovė papasakojo vaikams apie senąjį Vilnių, buvusias miesto tvirtoves, miestą juosusią gynybinę sieną. Pasidalino smagiomis istorijomis apie miesto vartus, ir apie meškas... vaikščiojančias ant dviejų kojų. Vat. Trumpai tariant: smagumėlis.

Namuose ekskursiją prisiminėm ir mūsų geografų užrašuose – piešėm miestą apjuostą gynybine siena. Beje, taip jau sutapo, kad tą pačią savaitę skaitėme istoriją apie Jericho miestą (pradėjome su vaikais nuosekliai skaityti suaugusiųjų Bibliją ir nusprendėm tą daryt nuo Jozuės knygos). Nereikia turbūt net sakyti, kad po tokios ekskursijos vaikams istorija apie Jericho sienų griūvimą tikrai atgijo.

Gruodžio pradžioje su vilniečiais bendraminčiais (tai yra mokinančiais savo vaikus namuose) vėl susitikome edukaciniame šeimų susitikime. Šį kartą tema buvo ... tam, ta, ram tam – miestai! Į temą. Che. Su vaikais pasirinkome potėmę: Kaip pažinti / tyrinėti miestą (arba dar: kaip turistauti mieste). Temai ruošėmės labai atsidėję ir tikrai nuoširdžiai. Išsikėlėme klausimą: ko reikia geram turistiniam žygiui į miestą? Atsakymas: patogių rūbų, kuprinės su tam tikrais būtinais daiktais ir plano. Kai pagaliau Emilija su Sofija įkirto, kad važiuoti tyrinėti miesto be plano net neverta, nubraukiau ašarą – štai mano obuoliukai nuo obels... (paaiškinsiu: kas yra skaitęs mano senesnius įrašus, turbūt pastebėjote, kad esu planavimo fanatikė). Taip pat pasidalinome keliomis idėjomis ir mintimis, ką ir kaip nuveikti mieste. Pirmiausia visą informaciją per kelias dienas narpliojome užrašuose, o tuomet viską apipavidalinome plakate. Kadangi pririnkome išties neblogų praktinių pastebėjimų, mūsų temą paverčiau į įrašą, štai: Kaip turistauti mieste su vaikais (ir be jų).

O čia įrodymas:

Agnė su vaikais pristatė superinę prezentaciją apie miesto elementus, o Gintarės šeima papasakojo apie jų pačių lankytas vietas Vilniuje (tema: Mano miestas – Vilnius). Štai čia galite pasižiūrėti trumpą video apie mūsų antrąjį susitikimą, o čia Agnės įrašas miestų tema (labai rekomenduoju; čia rasite knygų sąrašą miestų tema, bei idėją kaip pasigaminti miesto elementų albumą - neįkainojama).

Vyšnia ant pyrago – būsima kelionė pas draugus į Kauną

Ar gali būti pyragas be vyšnios? Atsakymas: ne, negali. Vyšnia būtina. Mūsų vyšnia – kelionė į Kauną. Dar spalio mėnesį, kai dar nebuvo įvykusi nei ekskursija po Vilnių, nei šeimų susitikimas, savo sąsiuviniuose rašėmės vietas, kurias norėtume pamatyti Kaune. Mąstėm taip: Vilnių daugmaž jau apėjom, Klaipėdą taip pat, tad reikia ir Kauną apuostinėt. Susikūrėm sąrašiuką ir nutarėm laukti vasaros.

Tai įsivaizduokit, kaip pradžiugino draugų pasiūlymas pabūti gidais po Kauną. Labai norėjosi jau dabar turėti bent kelias akimirkas iš tos ekskursijos, bet taip nutiko, kad eskursija nusikėlė į sausį... Et. Gaila. Bus atskiras įrašas.

Tai tiek. Gyvenam toliau. : )

Kaip mes nesėkmingai ieškojom vienatvės Labanoro girioje. Atradimas: Kertuojos ežeras