Tie, kas skaitėte mano paskutinį įrašą, iš kelių užuominų žinote apie mūsų kelionę į Gdanską (rugpjūčio 15-21), kuri buvo paskutinis lašas mano streso ir nuovargio perpildytame kibire. Visgi, kaip ir minėjau, pati kelionė buvo nuostabi ir tikrai verta būti nupasakota. Tad štai tą ir darau... pasakoju apie tai, kaip mes vykome atostogauti į Lenkijos pajūrį...

Taigi. Važiavom, pabuvom, pamatėm, pasimaudėm, pasikepinom, pasigrožėjom, grįžom. Vienu žodžiu: fantastika. Dviem žodžiais: verta išbandyti. Daugiau žodžių – skaitykite štai ten žemiau. Pirmoji tokio mąsto kelionė mūsų vaikams - ir įveikė ją didvyriškai. Kelionės tikslas nuspręstas “ant karštųjų”, beveik nerimtai. Lengviausia kelionės dalis buvo besti pirštu į žemėlapį ir nuspręsti kur… o pradėti domėtis visais kaip – na atstumu, kelio kokybe, nakvynės vieta ir pan - mums toptelėjo tik tuomet, kai trauktis nebebuvo kur. Tad susikaupėm, nuryjom jaudulio gumulą, sėdom prie Google žemėlapio ir ėmėm deliotis taškus.

Labiausiai gasdino kelionės trukmė: anot dėdulės Google, kelionė turėjo trukti 7h, (546 km… kodėl taip ilgai? Nes vidutinis greitis būtent tais Lenkijos keliais yra 90km/h), o su pertraukom apie 10-12h. 12h mašina su trim mažamečiais vaikais? Skamba nekažką, bet galiu jus užtikrinti – gerai susiplanavus ir laiku išvažiavus kelionė neprailgs, ir pernelyg nenuvargins. Tokios kelionės (kalbu apie nuvykima iš taško A į B) sėkmė tikrai slypi pasiruošime ir disciplinuotame plano laikymęsi. Pasistengsiu kuo išsamiau aprašyti visą procesą… kas žino, gal kažkam informacija pasitarnaus.

Kas vyko iki išvykimo. Pasiruošimas

Pirmiausia, kodėl Lenkijos pajūrys? Dėl įvairovės. Ir dar dėl to, kad Lietuvoje mūsiškiai taip užsikėlę kainas, kad beveik žmogus pradedi galvoti, kad Palanga – tai Rimini, o Nida – Marselis. Pasvarstėm taip: sumoki Lietuvoje 60eur už naktį (na, vidutiniškai) ir labai rimtai tikiesi, kad bus geras oras… nes priešingu atveju būtų nyku. Esame su vaikais poilsiavę Pervalkoje. Pasitaikė taip, kad iš septynių dienų tik trys buvo pusėtinai giedros ir tinkamos eiti prie jūros. Likusias dienas prakrapštėm nosis (metaforiškai) kambary arba sukom ratus Nidoj. Pabosta. Tuo tarpu sumoki savo 60eur už naktį Lenkijoj ir esant blogam orui turi milijonus dalykų, ką pamatyti ir nuveikti... Nepraloši, taip sakant…  

Taigi, kai kelionė iš galbūt pavirto į tikrai, pirmiausia puolėm ieškoti nakvynės vietos. Kadangi visą šitą nuotykį sukurpėm likus vos keletui mėnesių iki pačio nuotykio, nenuostabu, kad daugelis nakvynės vietų buvo seniai išgraibstytos. Nakvynės ieškojom https://www.eholiday.pl/ ir https://e-turysta.pl/. Ieškojom atskiro namelio 8 žmonėms (keliavom ne vieni...pamatysit žemiau), kurio kaina neviršytų 70 eur nakčiai (Kainos už parą 6-8 žmonėms svyruoja tarp 60-90 eur už naktį). Nenorėjome apsistoti pačiame Gdanske, nes tai didelis miestas (kas mus pažįsta, žino, kad iš prigimties esam "kaimiečiai" ir bet kokia kaina šalinamės civilizacijos). Nuo Gdansko į Kaliningrado pusę yra įsikūrę nemažai pajūrio miestelių (Palangos / Šventosios / Nidos tipo, tik daugiau žmonių). Iš jų labiausiai taikėmės į Stegna ir Sztutowo, tačiau antrą kartą turbūt rinkčiausi Krynica Morska, nes šis labiausiai primena Nidą ir krantas čia gražesnis. Po kelių savaičių inirtingų ir gana varginančių paieškų, Aurimas rado namą Sztutowo miestelyje. Namas pasitaikė fantastiškai erdvus ir būtent toks, kokio norėjom – atskiras kiemas, atskiri erdvūs kambariais (keturi kambariai), didelė virtuvė. 420eur už savaitę. Palyginimui: Lietuvos pajūryje sezono metu tiek sumokėtum už ankštą butuką. Tad nakvynės kainos, nors nėra žymiai mažesnės, bet visgi šiek tiek palankesnės. Na čia taip vidutiniškai šnekant.

Užsakius namą, kelionė iš tikrai pavirto į tikrai tikrai. Tuomet atėjo metas planuoti “bagažą”, pramogas bei maršrutą.

Maršrutas

Maršrutas - svarbiausia kelionės iš taško A į B dalis. Tikrai. Sėkmingai susiplanavus, į vietą galima atvažiuoti nepavargus ir ganėtinai geros nuotaikos. O važiuojant be plano… gali baigtis liūdnai. Patyriau savo kailiu, nes atgal važiavom be plano… Jep – buvo riesta. Labai riesta. Prisiminus net ir dabar šiurpas nukrečia.

Taigi, kaip planuoti? Pirmiausiai reikia rasti atskaitos taškus. Mano taškas numeris uno – vaikų miegas, t.y. turėjome nutaikyti kelionę taip, kad vaikai (arba bent jau Matas) mašinoje miegotų bent du kartus. Antras kabliukas – viskas turi vykti šviesiu paros metu, nes naktį vairuoti sunku. Trečias – važiuoti tokią dieną, kai mažiausiai apkrauti keliai (pasirinkom važiuoti sekmadienį, nes ne darbo dienomis teoriškai turėtų būti mažiau "furų".. Teoriškai.).

Taigi, viską apskaičiavus, susidėjo, kad iš Vilniaus išvykti turime 5:00, nes taip laimėtume 3h vaikų miego. Google žemėlapyje susideliojau tokį kelio maršrutą: Vilnius-Kaunas-Marijampolė-Kalvarija-Suvalkai-Oleckas-Gizycko (liet.Lėcius)-Bartoszyce-Elblag-Sztutowo.

Pirmos 3 kelionės valandos - esminės, nes per jas turėjome įveikti pusę kelio, todėl šią atkarpą įveikti reikėtų be jokių sustojimų, vienam vairuotojui. 8:30 Olecko miestelyje numačiau pirmą trumpą stotelę ir pusryčius (pasižymiu lape, kad turiu pasigaminti sumuštinių bei arbatos). 10:00 numačiau ilgiausia 3 valandų stotelę už 57km esančiame Gizycko mieste. Tikslas – daug vaikščiot, išalkt, sočiai papietaut ir mašinoj užmigt (pasižymiu lape, kad reikia rasti pramogų Gizycko bei vietą papietaut). Nuo Gizycko iki Sztutowo telieka 231km (3h 16min). Pasirinkome kelią einantį per Bartoszyce miestą, nes šio maršruto dalis eina per greitkelį, o greitkelis yra gerai. Tikėjomės, kad gerai pavalgius ir išvargus, vaikai mašinoj turėtų pamiegoti dar 2h (pasižymiu lape, kad mergaitėm reikia paimti pagalves bei su kuo apsikloti). Na o paskutinę valandą įveikti sunku neturėtų būti – pasiruošiau planšetę su filmukais, kurią guma pritvirtinau prie sėdynės atlošo. Paskutinei valandai turėjo pakakt. Taigi, toks buvo planas ir jis ... tratatam... pavyko!! Ačiū Dievui.  

Bagažas

Dažniausiai net į kelių dienų kelionę pas Aurimo tėvus vežamės pusę mūsų turto – nepasižymiu minimalizmu. Tačiau šįkart tam turtui nebuvo vietos, be to nenorėjom visą dieną praleisti maišais maišeliais užgrustoje mašinoje. Todėl šį kartą nusprendžiau būti itin taupi ir “išmintinga”, todėl krautis daiktus pradėjau prieš savaitę... Galbūt išmintingesni ir labiau patyrę keliautojai tą atliktų per pusdienį.

Pirmiausia paėmiau baltą lapą (tris lapus...) ir ant jo susirašiau visus įmanomus scenarijus (taip, aš būtent taip ratais kvadratais planuoju savo atostogas... keistuolė.)

- ką reiketų turėti prie jūros: pasitiest, kaip susikurt užuovėją, kuom nusišluostyt
- ką reiketų trurėti jei lis ar bus vėsiau
- kokie rūbai patogiausi keliaujant mašina, ypač jei reikės miegoti
- kuri avalynė patogiausia ir patvariausia vaikščiojimui; ypač jei bus karšta
- kaip prablaškyti vaikus mašinoje
- ką turėti, jei kurį nors ims pykinti, susižeis, ims skaudėti galvą
- kur mesti šiukšles kelionės metu, kokia užkanda mažiausiai trupa ir pan
- kaip išplauti suteptus rūbus (o tokių bus), kuom plauti indus, rankas
- ar verta vietoje pirkti cukrų ir druską, kavą
- maistas: pusryčiai, kelionės eigoje, atvykus į vietą
- prierašas prie bagažo nors ne bagažas: apdrausti mašiną bei sutvarkyti sveikatos draudimus

Smulkmeniška, ane? O taip. Labai. Dabar tai daryčiau daug paprasčiau. Nes vistiek prisikroviau nereikalingų daiktų. Tačiau viskokios pamokos vertingos.

Tuomet ėmiau krauti, iškrauti, vėl krauti ir vėl iškrauti, kol galiausiai pavyko išsisukti su dideliu ir mažu lagaminu, paplūdymio taše, vaikų kuprinėmis bei konkrečiai kelionei mašina skirta taše. Mergaičių kuprinės buvo svarbi dalis, nes į jas kiekvienai įdėjau po maišelį su užkandžiais, vandens buteliuką, naujai nupirktą užduotėlių knygą bei kelis žaislus. Tai jas labai pradžiugino. Pasijuto kaip savarankiškos suaugusios keliautojos, todėl ir stengėsi kelionėje elgtis kantriai ir ištvermingai, kad įrodytų, kad būtent tokios ir yra.

Pramogos

Lengviausia planavimo dalis. Nueini į tripadvisor.org, viršutiniame meniu susirandi “Things to Do”. Įrašai norimą miestą. Tuomet skaitai kitų keliautojų komentarus, pasinagrinėji žemėlapį ir išsirenki, ką nori pamatyti. Būtent iš TripAdvisor sužinojau apie nuostabią aikštę Olecko mieste (ten ir pusryčiavom), apie pakeliamą tiltą, molą, prieplauką, karinę tvirtovę Gizycko mieste. Iš Tripadvisor sužinojau, kad Sztutowo mieste antro pasaulinio karo metais buvo koncentracijos lageris, kuris dabar yra nemokamas ir atviras lankytojams (apie tai žemiau). Sužinojau, kad netoli Sztutowo bus apžvalgos aikštelė, švyturys, o Stegnos miestelyje galėsime aplankyti pasakiško grožio bažnytėlę. Sužinojau, kad pajūrio miesteliuose kursuoja dar veikiantis senovinis siaurukas. Gdanskui skyriau dvi dienas ir užsibrėžiau aplankyti zoo sodą (pasak vartotojų, vienas geriausių Europoje), Oliwa parką, Oliwa apžvalgos aikštelę, Gdansko senamiestį, Katedrą (trečia pagal dydį pasaulyje), užkopti į katedros apžvalgos bokštą, praeiti kanalo pakrantę, apsilankyti antro pasaulinio karo muziejuje. Deja, iš šių tikslų pavyko įgyvendinti  gal trečdalį… Cha, griūk niekad nesibaigiantis perfekcionizme… Slėpkis po lapais naivume ir idealizme, užleisk kelią realybei. Kitam kartui žinosiu: susidarai planą, nusimatai tikslus, tuomet nuplėši pusę lapo ir lieki su truputi realistiškesniu variantu. Tuomet labai labai stipriai tikiesi iš to likučio įgyvendinti bent tris punktus. Сhe.

Ruošiam kelioninę nuotaiką

Dabar suprantu, kad kelioninė nuotaika - pats svarbiausias dalykas… Turbūt net svarbesnis už maršrutą… ir bagažą... ir pramogas. 6 dienų kelionė su vaikais ir dar su kitais žmonėmis yra visiškai nenuspėjamas ir nekontroliuojamas dalykas. Tuomet buvau apsikausčius tokiu įkarščiu ir naivumu, kad net nenutuokiau, kad viskas gali baigtis arba labai gerai, arba visai nekaip…

Kadangi visa esmė slypi lūkesčiuose, reikėtų suimti save į rankas, ane? Pasakyti sau: jau vien tas faktas, kad sekmadienio rytą mes sedėsim mašinoj ir važiuosim į kelionę išpildo visus lūkesčius… visa kita kelionės dalis turėtų būti bonusas. Taip juk ir turėtų būti, ane? Taip. Jei būčiau keliavusi viena.

Tačiau yra ir kita medalio dalis ir jos aš visai neįvertinau – važiavom kaip komanda, o aš viską dariau solo. Jau minėjau apie tai praeitame įraše. Tad nors mano ego buvo sočiai patenkintas – viskas vyko pagal planą, mano akys pamatė nuostabių vaizdų, kūnas pasimaudė jūroje, pilvas gavo skaniai pavalgyt... Tačiau kaip gi ten baigės su likusiais septyniais žmonėmis? Jiems mano kompanija buvo tragiška. Tą aš tikrai žinau. Buvau irzli, reikli, nerealistiška, įsitempusi. Ačiū Dievui, kad važiavau su mylinčiais, kantriais, artimais žmonėmis, kurie mane tiesiog pakėlė, mylėjo, patarnavo man iki paskutinės kelionės akimirkos. Jei visą kelionę kartočiau iš naujo, pirmiausią punktą visame savo pompastiškame pasiruošimų sąraše užsirašyčiau tokį: „Egle, palaiminčiau yra duoti, o ne imti“. Ir nepajudinčiau pirštelio tol, kol nebūčiau tikra, jog šis punktas yra persmelkęs visus mano kaulus. Vat. Tai vat čia svarbiausia mano įrašo žinia: svarbiausias bet kokios kelionės elementas, kurio nevalia palikti namuose, yra meilė artimui. Tikrai.

Kelionė prasideda

Tam kad sekmadienį 5:00 išvažiuotumėm iš kiemo, reikia būti viską pasiruošus šeštadienį vakare. Taip ir padarėm. Ryte tereikėjo apsirengt, į termosą įpilti karšto vandens, iš šaldytuvo į mašiną pernešti sukrautą šaltkrepšį ir įsodinti dar miegančius vaikus. Nors naktis buvo šilta, vaikai miegojo su naktiniais, kad ryte su tais pačiais naktiniais rūbais toliau miegotų mašinoje.

Taigi. Kaip svarbu atsikelti laiku. Svarbu. Svarbu. 4:40 suskamba žadintuvas. Pramerkiu akies kampelį, už lango pliaupia lietus… kaip gera miegot. Mano pirma mintis: “nieko tokio, išvažiuosim aštuntą, nieko nenutiks”. Ir toliau sau pučiu į ūsą. Įsivaizduojate?! Gerai, kad įsijungė Eglės generolės rėžimas: su trenksmu išvertė mane iš lovos, prakrapštė akis ir pristatė prie ruošos darbų. Kitaip nežinau, kaip ten būtų viskas baigęsi. Būčiau paaukojus kelionę dėl lašelio miego. Juokiuos dabar už pilvo susiėmus.

Taigi. Lyja. Šito apskaičiavus nebuvau… Ir jau norėjau pradėt paburnoti, bet prisiminiau savo pasiryžimą visą kelionės eigą vertinti kaip bonusą ir tai padėjo į visą situciją pasižiūrėti optimistiškiau. Tiesa, kaip paaiškėjo vėliau, lietus buvo mūsų draugas, nes vaikus greitai apramino šniokštimas bei monotoniškas valytuvų šiurenimas... Taigi, lygiai 5:00 sunešam vaikus į mašiną (pagyrimas vaikams – nė pypt, nė cypt… super keliauninkai). 5:15 išvažiuojam iš kiemo. Pirma vairuoju aš. Lekiam pro Kauną ir Marijampolę. Antrą kartą pro čia nebevažiuotume, nes nuo Marijampolės iki pat Lenkijos slinkom paskui virtinę furų (ankstyvą sekmadienio rytą!). Geresnė alternatyva – kelias pro Alytų. Įvažiuojam į Lenkiją. Mane apėmęs toks vaikiškas kelionės ūpas, kad beveik imu vairuotojo sėdynėj šokti sambą. Nuo to keisto optimizmo žolė šiapus Lenkijos sienos pasirodo šimtą kart žalesnė ir aš tikrai pasijuntu lyg patekus į pasakų kraštą. Tiesa, nežinau ar kaltas optimizmas ar pati Lenkija, tačiau kraštovaizdis čia nuostabus…

Iki Suvalkų reklamos beveik vien lietuviškos. “Pirkit pigiau. Pirkit daug. Urmu. Pirkit dabar. Rytoj bus per vėlu”. Na iš tos serijos. Gerai, kad pravžiavus Suvalkus visos lietuvybės baigėsi ir prasidėjo tikras užsienis. Gražus užsienis. 8:30. Pirma stotelė Olecko miestelyje. Čia susiradome numatytą pusryčių vietą (Pomnik wojenny z 1927 roku, didelė stovėjimo aikštelė prie pat aikštės; Czerwonego Krzyża 14, 19-400 Olecko, Poland). Smagi staigmena – pasirodo atsidūrėm miesto sporto komplekse, tad vaikai gavo progą pramankštinti kojas tikrame futbolo stadione.

Palakstom, pavaikom vietines voveres ir traukiam toliau. Kita stotelė – Gizycko. Vos už 50km.

Gizycko – ežerų miestas, apie 30tūkst. gyventojų. Wikipedijoj rašo, kad Gizycko miestas dvynys yra Trakai. Ir iš tikro – panašumų yra, tik lenkiškas variantas daug didesnis ir kiek daugiau nuvaikščiotas. Ir tai natūralu – jau pradėjom suprasti, kad Lenkijoj tiesiog daugiau žmonių nei Lietuvoj, tad visur visko yra daugiau... Buvau numačius gerą nemokamą stovėjimo aikštelę (Google maps koordinatės 54.036264, 21.758507). Aikštelę radom. Tikrai nemokama.

Ką gero galima nuveikti Gizycko? Na pirmiausia prasieiti miesto kanalo pakrante, pasigrožėti visokio plauko jachtom, nutaikius teisingą laiką galima netgi pamatyti, kaip veikia rankomis valdomas pakeliamasis tiltas (mums pasisekė – pamatėm).

Galima nueiti iki ežero pakrantės (o ežeras ...milžiniškas, kaip marios), pakilti ant molo, leisti vaikams pažaisti smagioje paplūdymio aikštelėje, apsilankyti milžiniškame Bojeno tvirtovės komplekse (tiesa, įėjimas čia mokamas ir apeiti visą tvirtovę reikia 2-3 h; todėl mes nebuvom).

Mums ši stotelė buvo ideali, trys valandos ištirpo nepastebimai. Viešnagę užbaigėm pietumis kavinėje... sušlamštėm taip skrandžiams reikalingos sriubos ir visai nereikalingių bulvyčių fri (fritki). Tiesa, maisto kokybė šiek tiek nuvylė, bet laimei mašinoje dar turėjome nuo pusryčių likusių blynų ir sumuštinių. A, tiesa... sumuštiniai mūsų skrandžių taip ir nebepamalonino, nes besėdant į mašiną dėžę su maistu padėjau ant žemės ir pamiršau... o Aurimas ją smagiai pervažiavo. Akimirika panikos (Aurimas pagalvojo kad pervažiavo kažką... gyvo...) ir važiuojam toliau. 14:00. Viskas vyksta pagal planą.

Nuo Gizycko miesto prasideda išties gražus kaimo kelias (DW592, 146km iki įvažiavimo į padorų greitkelį) – vietomis pasijuntame lyg Prancūzijoje (na bent jau numanau, kad taip atrodyti gali Prancūzijos kaimas)... Aplink dailūs laukai, tvarkingos sodybėlės (tokių medinių griuvenų, kokiomis užverstas visas Lietuvos užmiestis nepamatėm nei vienos!), kelias apsodintas ne vieno šimto sulaukusiais medžiais.

Tiesa keleiviui toks kelias gal ir malonus akiai, tačiau vairuotojui greitai pabosta. Pirma: kelyje tiek daug stačių vingių, kad greičiau nei 60-70km/h nepavažiuosi. Antra: kas keliolika kilometrų kelias kerta kokį gražų miestelį, o miestelyje greitis 40km/h. Trečia: ant vingiuoto kelio toks prastas maеonumas, kad ką nors aplenkti beveik neįmanoma... Tad pasivijus kokį sąžiningą dorą vietinį vairuotoją, kuris būtinai važiuos žemiau leistino greičio... ir būtinai sumažins greitį kiekviename miestelyje... Na žinote... reikia tiesiog pumpsėti iš paskos. O pumpsėti mums visai nepatinka.. Ir dar kažkam iš paskos. Čia mes tokie – nekantrūs Aurimas ir Eglė. Gal kažkam kitam tai teikia tikrą malonumą. Kita vertus, gal todėl, kad buvo sekmadienis, pietų metas, o gal todėl, kad būtent šiuo keliu sunkus transportas nevažinėja, kelyje sutikom tik vieną keleivinį autobusą... O visa kita – tik lengvieji automobiliai ir tai, vos vienas kitas. Tad suma sumarum – liuks.

Po apysočių pietų ir ilgo pasivaikščiojimo Gyzycko mieste vaikai šią kelio atkarpą įveikė giliai įmigę, o kai po 2h įsukom į padorų greitkelį (E28), kelionės liko tiek nedaug, kad nebebūtų baisu, jei būtų ir atsikėlę. Bet jie neatsikėlė... iki pat pajūrio atvažiavom tyloje ir ramybėje. Sztutowo miestelį pasiekėm 17:00. Viskas pagal planą. Ar galite patikėti? Smagumėlis.,, Tiesa, negaliu nepasidalinti svarbia informacija – pravažiavus Elblag miestą ir artėjant į Gdansko pusę prasideda grūstis (dėl amžių amžinybę trunkančių kelio darbų). Įtariu, kad darbo dienomis ta grūstis dar didesnė, bet ir sekmadienį teko gerokai pašliaužti. Galbūt daug vėliau vakare (apie 19:00-20:00) grūstis aprimsta. Vietiniai pasakoja, kad tie kelio darbai iš tiesų užsitęsę ir sprendžiant iš statomo greitkelio mąsto, kad artimiausiu metu nesibaigs...

Atvykę į vietą buvom labai maloniai nustebinti – namas fantastiškas. Erdvus. Niekam nereikės dalintis kambariais. Visi galės patogiai išsimiegoti. Didelė virtuvė. Smagūs šeimyniniai pusryčiai garantuoti (tiesa, tam, kad pusryčiai būtų smagūs vien didelės virtuvės nepakanka... aš to antro elemento nesugebėjau išstenėti... didelis atsiprašymas bendražygiams). Gražus kiemas. Kieme – batutas. Fantastika.

Užkandam iš namų atsivežtų kotletų ir vėl į trąsą - vaikai primygtinai prašo, kad nueitume iki jūros. Mes nenorom sutinkame (pirmoji klaida – persitempėm). Vėl į mašiną ir pirmyn į papludymį. Iki jūros 1km. Kelias visai neprimena skaniai kvepiančio Kuršių Nerijos pušyno kelio. Gatvė eina per tankų, drėgną, paparčiais bei lapuočiais apaugusį tankumyną. Žmonių – masės. Mašinų – masės. Įėjimas į papludimį marga nuo sinteninių kinietiškų rankšluoščių ir kitokio šlamšto.

Žodžiu – Palanga kvadratu, bet daug baisiau. Jau buvau benukabinanti nosį, bet tada pamačiau pajūrį ir pasidarė dar blogiau. Kopų nerasta, smėlyje primėtyta nuorūkų, pats smėlis kažkoks pilkas, paplūdymį nuo miško skiria vielinė tvora. Trumpai tariant – vaizdelis toks nekoks, kad namo grįžom ūžiančia galva ir prislėgtom širdim. Tiesa, vaikai prisidūko bangose ir jiems nė motais vielinės tvoros ir masės žmonių. Jie į gyvenimą žiūri paprasčiau.

Vakare Aurimas paliko mane migdyti vaikų, o pats nulėkė surasti vietinę maisto prekių parduotuvę. Artimiausia – Bedrionka, Stegnos mieste, už 7km. Grįžo Aurimas po geros valandos. Nusiplukęs, beveik paklaikusiomis akimis. Toje Bedrionkoje karo zona. Parduotuvė sausakimša (įsivaizduokit – keli šimtai žmonių susigrūdę ten, kur telpa tik penkiasdešimt), nušniokšta, išvartyta, prekės išgraibstytos, pakuotės praplėštos, laisvų vėžimėlių ir krepšių nebelikę. Gerai bent jau tiek, kad minioje nėra tokios agresijos, kuri dažniausiai būna lietuvių kamšalynėje... Visi kažkokie atsipūtę – jiems viskas gerai ir tiek. Keista. Aurimas, tiesa, kaip tikras lietuvis, grįžo namo bambėdamas ir nepatenkintas. Bet taip jau nutinka lietuviams užsienyje... Bum bum baram bum.

Kainos parduotuvėje nesiskiria nuo kainų mūsų Lidluose. Ir prekės panašios. Todėl susigaudyti produktuose ir parduotuvės išplanavime sunku nebuvo. Tiesa, visuose miesteliuose (ir pačiame Sztutowo miestelyje) pilna vietinių krautuvėlių (vadinasi sklep). Jos mažiukės ir kainos ten kiek didesnės (na tarkim ledų porcija prasideda nuo 6 zl... 1,5eur... hmz).

Antra diena. Krynica Morska

Oras tobulas. To-bu-las. Pavalgom pusryčius ir lekiam link jūros. Šiandien po pietų turi atvykti ir likę kelionės dalyviai: lėktuvu atskrenda brolis, bei iš Vilniaus autobusu (naktinis autobusas Vilnius-Gdanskas, 11h kelio, 50eur į abi puses) atvažiuoja mama su teta. Nusprendžiam į vakarykštį papludimį nebekelti kojos. Google žemėlapiuose išnagrinėjam apylinkes. Esam Sztutowe. Važiuojant į dešinę link Kaliningrado yra nerija – panaši į mūsų. Vienas iš miestelių toj lenkiškoj nerijoj – Krynica Morska (čia mažiausias atstumas iki jūros).

Jei dėdulė Googlas išvertė teisingai, Krynica Morska reiškia „Jūros kriauklė“. Na tai ir patraukiam į tą jūros kriauklę. Važiuojam 30km, labiau siauru, vingiuotu ir stipriai apkrautu pajūrio miško keliu. Klausom nuostabios radijo stoties RMF Classic... Vėjelis pučia učia. Vaikai išsišiepę sėdi. Aš galva linguoju. Aurimas per ūsą šypsos. Tobula.

Mašiną pasistatome ne pačiame miestelyje – tai didelė paslaptis. 1 Km už miestelio yra apžvalgos aikštelė (Wielbłądzi Grzbiet).

Ten yra vietų pasistatyti mašinai. Apžvalgos aiktelė į vieną pusę, o pajūrys į priešingą. Tiesa, jokių ženklų apie papludimį nėra, reikia pasitelkti sveika nuovoka – eini į jūros pusę ir tiek. Na štai. Ir nuėjom. Ir buvom sužavėti. Radom mažą rojaus kampelį. Auksinis, laukinis, švarus, spindintis papludimys. Jūros dugnas toks švarus, kad visa pakrante primena salas viduržemio jūroje. Tiesa ten vanduo žydras, o čia švelniai auksinis.

Taigi, Krynica Morska, tu nuostabi jūros kriaukle, radom tavo perlą! Krepšius pasistatėm ir pirmyn į jūrą, pirmyn į bangas. Mūsų šeimoje esam pasiskirstę taip: aš ir Emilija galime būti vandenyje tol, kol neateina naktis. Aurimas ir Sofija labai greit sušąla, todėl jie labiau mėgsta kaip katinai šildytis saulutėje. Matas dar per vidurį. Jam gerai ir taip, ir taip. Po pirmųjų šėlsmo akimirkų, kiekvienas milžiniškame tuščiame papludimyje randa sau užsiėmimą. Taip ir turi būti. Nuostabi diena.

Vakare atvažiuoja likę kelionės dalyviai. Vaikai išsiilgę dėdės Manto. Mama su teta išsiilgę Manto. Aš taip pat seniai nemačius brolio. Taigi. Apsikabinimai. Apsikabinimai. Apsikabinimai. Užbaigiam dieną taip pat prie jūros – į mūsų slaptą vietą atsivežam likusius kelionės dalyvius. Džiaugiamės vakaru, auksu nudažytomis bangomis, Manto iš Londono parskraidintais aitvarais. Nors vakaras vėsus, vaikai drąsiai su Rita ir močiute šoka į jūrą. Ruoniai. Tobula kvadratu.

Beveik sutemus grįžtam namo. Nusikalę. Diena baigta.

Trečia diena. Gdansko Zoo

Nauja diena. Oras ir vėl tobulas. Cha. Pagauti kelioninio azarto pasiryžtam lėkti link Gdansko į garsųjį Gdansko Zoologijos sodą. Tiesa, šiandien rugpjūčio 15... Žolinės. Diiidelė nedarbo diena Lenkijoje. Ar mums tai rūpi? Ne. Ar turėtų rūpėti? O tikrai taip... Labai turėtų. Spėkit kelios šeimos galėtų nedarbo dieną sugalvoti vežti vaikus į zoologijos sodą, Atsakymas: visos šeimos iš Gdansko, Sopoto, Gdynios ir aplinkinių miestų! Regis pasižiūrėti žirafu suvažiavo visi gyvi ir krutantys šiaurinės Lenkijos gyventojai... Uf.

Dar ... iki Zoo apie 76 km. Ar mums tai rūpi? Ne. Ar turėtų? Taip, labai! 76km nuo Sztutowo iki Gdansko, tai ne tas pats kaip važiuoti smagiu greitkeliu nuo Vilniaus iki Kauno. Tai visai ne tas pats! JEi kada važiuosit į tuos kraštus... jokiais būdais to nepamirškit.

Žodžiu istorija tokia. Kol mes lėtai papusryčiavom buvo jau įsidienoję. Žinoma, mes į tai dėmesio nekreipėm, nes manėm, kad 76 kilometrus įveiksim per daugų daugiausiai valandą. Bet tą patį turbūt galvojo ir visi likusi Lenkija, nes patekom į tokius kamsčius, kad teko nuvažiuoti dar 80 km į šoną, kad tuos kamščius apvažiuoti. Žodžiu važiavom beveik dvi valandas. Galiausiai netoli Zoo sodo patekom į dar vieną milžinišką kamštį. Jame tįsojom gerą pusvalandį, kol galų gale susivokėm, kad šitas kamštis – tai eile į zoo sodą. Taigi sėdim mes toj mašinoj. Pavargę ir jau be nuotaikos. Nukrečia šiurpas, bet nepasiduodam. O kai nepasiduodam, ateina išeitis iš padeties – randam mažą nemokamą parkavimo aikštelę visai netoli zoologijos sodo. Sutaupom dar pusvalandį kamščio. Ten pasistatom mašiną, o likusią kelio dalį įveikiam pėsčiomis. Beveik norisi sušukti yoohoo, bet tas yoohoo taip ir užstringa gerklėj, nes pamatom puskilometrio ilgio gyvą eilę prie bilietų... Košmaras. Tikrai košmaras.

Prastovėjus dar gerą pusvalandį (pusvalandį brangaus atostogų laiko, alio) į ugnį dar šliukšteli benzino pro šali ėjęs pasišvilpaudamas išminčius... eina sau ir plyšauja visa gerkle: protingi žmonės bilietus perka internetu. Ką?!! Visi griebiasi savo išmaniųjų telefonų. Viltis užgęsta čia pat, nes telefonams Zoo tinklapis nepritaikytas. Tas išminčius bilietus pirko iš namų. Gurkšnodamas kavą. Arrrg. Pikta. Ant savęs. Oj kaip pikta. Diidelė klaida – kelionėje pykti ant savęs ar ant kitų nevalia. Negalima. Reikia pasakyti sau: yra kaip yra...

Nesvarbu. Važiuojam toliau. Patenkam mes į tą sodą. Sodas išties nuostabus. Tikrai. Tikrai. Pamačius žirafas ir dramblius, visas nuovargis išgaruoja. Daugiau nebepasakosiu, nes iš nuotrauku tikiuosi matysis daugiau.

Tiesa nepavyko nufotografuoti drugelių namo bei milžiniško tropinių paukščių aptvaro, nespėjau nulėkti iki vilkų... Kita vertus, norint pamatyti liūtus, tigrus, pumas, jaguarus, žymiai geriau važiuoti į Mini Zoo esantį netoli Klaipėdos... Tačiau ten gyvūnų aptvarai labai maži.

O čia Emilijos prisiminimai iš kelionės.. Zoo sodo tema:

Štai keletas patarimų važiuojantiems:

1. Važiuokit anksčiau (na, ant atidarymo... 9-tai valandai) ir pirkite bilietus internetu.
2. Pasiimkit su savimi atsigerti ir užkasti (prie parke esančio greito maisto kiosko eilės tokios pat kaip prie bilietų).
3. Turėkite vežimėlius vaikams arba išsinuomokit tokius fainus medinius karučius, regis kaina 20zl visam pasivaikščiojimui (karučių namelį rasite pasukę kairėn nuo įėjimo).
4. Apsišarvuokit kantrybe, ištverme, nes zoo sodas labai didelis. Viso vienu ypu neapeisit. Siūlau suplanuoti pietų pertrauką ir paskui tęsti toliau.

Išėję iš Zoo susidūrėm su dilema – ar važiuoti valandą su viršum namo ir tikėtis kad lyg vilkai alkani vaikai nenuraus stogo, ar ieškoti kavinės kur pavalgyt. Nusprendžiam ieškoti kavinės. Diiidelė klaida, nes nedarbo dieną pasirodo nieks nedirba... Nei kavinės, nei parduotuvės. O degalinėse kažkodėl nėra nei Lietuvoje taip įprastų "hot-dogų" nei sumuštinių... Kas čia per netvarka? Nejaugi Lenkijoj į nedarbo dieną žiūrima rimtai? Beieškodami ko nors veikiančio nusigaunam už Sopoto. Randam gražią pakrantę. Nuostabios vietos. Tiesiog kerinčios. Deja, maistas prabangiam pakrantės restorane toks tragiškas, kad net ir būdami išbadėję vaikai negali nuryti nė kasnelio. Tad reziumė toks: esam pervargę, išbadėję, išleidę krūvas pinigų apsišaukėliškam restorane ir apie dvi valandas kelio nuo namų. Turbūt pasakoti net nereikia, kad kelionė atgal buvo sunki. Labai sunki.

Bendras dienos vaizdas: super zoo sodas, bet ištampytos emocijos.

Ketvirta diena. Pertrauka

Petrauka yra pertrauka. Kas gulinėja, kas skaitinėja, kas ledus valgo. Aplankom jūrą. Oras dar vis tobulas, tačiau vėjo nebeliko. Jūra lygi kaip stiklas. Taip karšta, kad norisi čia ir dabar nerti į vandenį ir atsivėsinti. Bet net apmaudu, alio...šįkart visa pakrantė net violetinė nuo medūzų. Fe. Gal pažiūrėti ir smagu, bet užkliūti už tokios apgaulingos ištiželės vandenyje nesinori. Nurimus vėjui viskas regis suletėjo: lyg kokie gandrai stiklin4je pievoje aukštai keldami kojas braido medūzų medžiotojai. Bando prasivalyti kelią maudynėms – griebia jas saujomis ir meta šalin. Bergždžios pastangos, jų priplaukia dar daugiau.

Taip ir likom tądien - sukaitę, bet neatsivėsinę, aplipę smėliu ir kiek nusivylę. Vakare galvas vėdinome ir kelioninę nuostaiką susigrąžinti banndėme Krynica Morska. Įdomus miestelis. Fasadas – J.Basanavičiaus gatvė Palangoje arba Brighton Beach (tiems, kas buvę). Daug neskoningos komercijos ir daug triukšmo. Žodžiu – nepasikultūrinsi. Tačiau miesto užkulisiai labiau primena Nidą. Ten tylu ir ramu, gatvės apaugusios brandžiais medžiais, jų pavėsyje veikia jaukios kavinukės.

Be to, Krynica Morska - žvejų miestas. Pakrantėje aptikome žvejų prieplauką su visais tikrais žvejybiško gyvenimo atributais.

Iš Krynica Morska namo parsivežėm lauktuvių – rukytos lašišos dešrą. Taip, būtent - dešrą. Koks delikatesas! Prancūziškas batonas, sviestukas ir lašišinė dešra… Niom niom niom. Diena baigėsi skaniai..

Penkta diena. Oliwa parkas ir Sopotas

Šiandien atgal į Londoną išskrenda Mantas. Tad vėl visi į Gdanską. Planas toks: aplankom visi Oliwa parką, skaniai pavalgom autentiško lenkiško maisto ir žiūrim kas bus toliau. Oliwa parką buvau numačiusi aplankyti ir be galo džiaugiuosi, kad ši plano dalis pavyko. Tiesa, labai norėjau pakilti ir į Pacholek apžvalgos aikštelę, kuri yra visai netoli parko ir nuo jos matosi grąžūs Gdansko miesto vaizdai... bet su trim mažais vaikais nebūtų pavykę įveikti abiejų sustojimų. Apie šį parką skaičiau daugybę atsiliepimų ir tikrai tikėjausi, kad turėtume pamatyti kažką nepaprasto, tačiau tai ką pamatėm pranoko visus mano lūkesčius. Aš nepasakosiu, o tiesiog pasidalinsiu nuotraukom. Pasakot iš tiesų neverta. Reikia pamatyti.

Parke praleidom kelias valandas. Išėję papietavom. Tik ne autentiško lenkiško maisto restorane kaip planavom, amerikietiškame, kur porcijos netelpa į pilvus, kur viščiuko sparneliai skaičiuojami ne vienetais, o dešimtimis ir kur kola liejasi laisvai...  Prisikimšom išalkusius pilvus, išlydėjom Mantą į oro uostą. Apsikabinimai. Apsikabinimai.

Liko dar geras gabalas dienos. Vėl dilema – ar važiuoti namo ir nieko nebeveikti ar bandyti nušauti dar vieną zuikį. Ryžtamės medžioklei. Traukiam į Sopotą. Į pačią veiksmo tirštumą. Maloni staigmena – tikrai atsiduriam užsienyje. Jei Stegna, Sztutowas, Krynica Morska yra „paprastų“ žmonių kurortai, tai Sopotas – regis labiau orientuotas į „nosis aukščiau iškėlusius“ poilsiautojus. Pasistatom savo mašiną prie prabangaus viešbučio, tarp prabangiai išprasutų ir gardžiai kvepiančių mašinų ir einam link prabangios, sausakimšos pakrantės. Tikrai – tikras užsienis. Neprimena nei Lenkijos, nei Lietuvos. Peršasi kelios mintys: orumas, prabanga ir gera nuotaika. Iš tikrųjų – žmonių čia netrūksta, tačiau nėra jokio pykčio. Pakrante juda dvi sausakimšos juostos – vieni pirmyn, kiti atgal. Lyg gražūs darnūs upeliai. Niekas nerėkauja, nesistumdo, nesityčioja. Nėra girtų, nėra išsitaršiusių. Visi gražiai įdegę, smagiai nuvargę, skoningai apsirengę. Visi laimingi. Ar taip gali būti? Ar gali būti šitiek daug geros nuotaikos žmonių vienoje vietoje? To neteko matyti Lietuvoje. Sakykite man ką norite, bet jei Lietuvoje minia žmonių - ten bus visko. Gal tikrai Lietuvoje kažkas negerai su dvasine atmosfera? Kaip gi gali būti, kad tokie artimi kaimynai, o visgi taip skiriamės? Kodėl mes niūresni? Ir aršesni? Ir piktesni? Kodėl žolė anapus tvoros tokia žalia?

Sopote tik šliūžavom ir akis ganėm. Tiesa, vaikai išsiprašė iki jūros ir ten išsimaudė. Su visais rūbais. Todėl iki mašinos grįžo apvyniotos skaromis.. lyg indės su sariais. Tačiau tam ir reikalingos atostogos, ane?

Važiuojant namo, apsukom Gdanską iš kitos pusės. Likom sužavėti vienu tiltu...

Šešta diena. Gyvenam išvykimo nuotaikom

Štai ir privažiavom kelionės galą... O šitiek daug dar nepamatyta. Vien tik Sztutowo apylinkėse dar marios atrakcijų, o laiko nebėra. Mano mama su teta susigriebė, kad taip ir nepabuvo prie jūros, todėl šią dieną skiriam ramiam poilsiui papludymyje - be įtampos ir lėkimo. Žinoma, su mano perfekcionizmu tas pavyksta vidutiniškai, nes papludimyje karštligiškai ieškau vietelės, kur vandenyje neplaukiotų nei vienas dumblis ar medūza. Tenka sukorti gerą kelio atkarpą, tačiau tokį pakrantės lopinėlį visgi atrandam. Diena karšta, nei vieno debesėlio (tiesa, per visą savaitę taip ir nepamatėm debesų... gal Lenkijoje tokie negaminami?)...

Tiesa, kažkurią dieną ryte aplankėme gražią bažnytėlę Stegnoje. Ji ten vienintelė ir ji buvo mano sąraše.. Tad pliusiuką užsidedu. Norėjau ją aplankyti dėl freskų ant lubų (freskų?)..

Po pietų visi kas sau – vaikai ramiai žaidžia kieme, šokinėja batute, Aurimas išlekia apžiūrėti Sztutowo koncentracijos stovyklos. Grįžta sukrėstas, kaip ir buvo galima tikėtis. Odė žmogaus žiaurumui. Batų kalnais užverstos salės, triaukščiai miegamieji gultai, kraują stingdantys „gydytojų“ prietaisai (berods su kaliniais buvo atliekami eksperimentai), krematoriumas. Visa vieta dvelkia neapsakomu skausmu. Ir štai visai šalia, vos už pusvalandžio kelio pėsčiomis, idiliškai ošiia jūra. Kažkas baisiai siaubingo ir nesuvokiamo. Šiapus tvoros – siaubas ir mirtis, anapus tvoros auksinis smėlis, jūros bangos... Klaikiai nedera. Juk ir tuomet, kai stovykloje buvo marinami kaliniai, Sztutowo papludymiuose lankėsi šeimos su vaikais, kurie smagiai krykštavo jūroje. Turbūt ne vieną vakarą vienas ar kitas poetiškai nusiteikęs poilsiautojas į jūrą palydėdavo saulę. Turbūt jie vaikščiodavo jūros pakrante svajingai iškėlę galvas. Kvėpyodami laisve. Ir štai visai čia pat, gi taip netoli toks nežmoniškas žiaurumas ir skausmas. Čia mano mintys. Galbūt yra kas į tai pažiūri iš kitos pusės.

Vakare aplankėme už 7km esančią Stegną. Ten sezono pabaigos proga savo kinietiškas prekes išparduoda gatvės prekiautojai. Čia turiu truputi paaiškint situaciją... Stegna, Sztutowas, Krynica Morska iš tikrųjų neprimena nei Palangos, Nidos ar Šventosios )na gal, kaip jau minėjau, Krynica Morska užkulisiai kvepia Nida). Gal labiau angliškąjį Brighton Beach variantą, o dar tiksliau – Palanga plius Gariūnai. Tikrai. Ir nieko čia blogo – taip jau yra ir tiek. Taigi Stegnoj radom įsikūrusias milžiniškas palapinės, o jose sukrauti kalnai visokių kiniškų bezdeliuškų: flomasterių, tušinukų, prastos kokybės žaisliukų, plaukų aksesuarų, pirštinių, kempinių ir pan. Viskas pigiau grybo, o sezono pabaigos proga ant visko dar 50% nuolaida... Prisipirkau pieštukinių klijų, flomasterių ir kitokių namų mokymui naudingų priemonių po 15 eur centų... Neblogas ane? Atsakau pati: tikrai neblogas. Toks mini kelioninis bonusas.

Tarp kinietiškų prekių sukiojomės iki pat sutemų. Grįžtant link mašinos vakaro tylą pertraukė be galo nostalgiška trimito melodija. Mane ir taip trimitas veža, o dar tokį šiltą tykų rudenišką vakarą kažkur Lenkijos pajūryje... Ką jūs. Pritrenkė ir beveik išvertė iš kojų. Būčiau ir nukritusi ten kur pakrūmėj, bet reikėjo iki mašinos mamą su teta nuvest. Kai sužinojome, kad muzikos garsai sklinda iš garsiakalbio, pritvirtinto prie vietinės bažnyčios stogo, buvom priblokšti... Štai taip Stegnos gyventojai vieni kitiems palinki labos nakties. Fantastika. Gal ir Lietuvoje visi būtų draugiškesni, jei miesteliuose miegoti žmonėms eitu palydimi tokios muzikos. Nuostabi kelionės pabaiga.

Kelionė namo. Prasti popieriai

Pirma didelė klaida – uždelsėm išvykti iki pietų. Ryte vėl pakartojom kiniškų bezdeliuškų medžioklę Stegnoje. Pietums privalgėm Bedrionkos koldūnų. Viską darėm su vienu vieninteliu tikslu – kad vaikai išvargtu ir miegotų tris valandas mašinoje. Ar pavyko? Ne nepavyko. Taigi. Apie pirmą valandą išleidom mamą su teta autobusų stotyje (jos iškūrė į Gdanską, iš kurio vakare autobusų puškuos į Vilnių), o patys patraukėm namolei. Maršrutas tas pats, tik ilgesnę stotelę numatėm ne Gizycko mieste, bet Bartoszyce – dėl įvairovės.

Iki Bartoszyce (apie 3 h kelio) vaikai visai nemiegojo. Ėmė smarkiai lyti. Tad sustojimas mums išties nieko gero neatnešė. Permirkom, sušalom, išalkom. Veltui ieškojom kokio nors vietinio restorano. Nada. Viskas uždaryta. Kodėl, niekas nepaaiškino - juk ne sekmadienis, o mieste visgi gyvena 25 000 žmonių. Kažkur gi jie turi pavalgyti šeštadieniais? Nejaugi visi pietauja namuose? Ką? Kaip ten yra? Užsukam į kažkokią vienišą kavinę, kurioje suvalgom akivaizdžiai sugedusios sriubos ir nerimaujančiais pilvais traukiam toliau.

Ačiū Dievui, kad bent dalį kelionės vaikai numinga. Šiaip ne tai, jau sutemus atvažiuojam į Suvalkus. Žūtbūt reikia pravėdinti galvą, todėl sustojam prie vietinio mega Tesco. Jei ne niūrios kelioninės nuotaikos ir nuovargis būčiau ilgiau pasižvalgiusi po parduotuvę. Pasijutau kaip Anglijoj. Būčiau net nenustebus jei kasininkė būtų man atsakius angliškai. Nostalgiški prisiminimai (paaiškinimas: septynis metus gyvenom Londone, tad Tesco yra pažįstami iki kaulų plaušelių). Kiek spėjau apibėgti prekių lentynas, pastebėjau, kad tikrai kai kurių produktų kainos išties žemesnės. Na kad įvairovė daug turtingesnė nei lietuviškose maksimose tai čia faktas. Nusprendėm su Aurimu sugrįžti į Suvalkus ateityje.

Ilgai vėdinti galvos laiko nėra, tad sėdam į mašiną ir traukiam toliau. Jau visai sutemę. Vairuoti sutemus sunku. Netikėtai sugenda vienas mašinos žibintas. Vaikai pradeda kelti tikrą sąmyšį (ne dėl žibinto, o todėl kad yra vaikai...). Lietus pliaupia. Kažkur mintyse sugromuluoju „sudie Lenkija, mes dar sugrįšim“... nuotaika nebetinkama tokiais lozungais svaidytis garsiai.

Įvažiuojam į Lietuvą. Šįkart važiuojam pro Alytų, nes norime išvengti furų. Aurimas pervargęs. Visą kelionę vairavo jis – kažkaip nepavyko susikeisti. Ar iš to nuovargio, ar dėl triukšmo nuo galinių sėdynių, bet kažkaip pražiopsom greičio apribojimo ženklą.. Ir štai. Vyšnia ant pyrago – sustabdo policija. Ima pyktis ir neviltis. Ir baimė. Aurimas dingsta penkiolikai minučių. Aš visą laiką meldžiu Dievo pagalbos ir dar biminuosi, kad tik policininkas nesugalvotų kyštėlt nosies į mašiną... į pampersais, sumuštinių ir obuolių nuograužomis, jogurto indeliais prišiukšlintą mašiną... Lėtai lėtai slenka laikas. Ir štai grįžo Aurimas ir sako: „Nieko nesuprantu, paleido. Liepė važiuot su Dievu“.... O... ooohoo. Wow. Kokia vyšnia ant pyrago! Tikrai. Ačiū jums, nuostabiai supratingi Alytaus policijos pareigūnai. Jūsų gerumo niekada nepamiršime. Tiesa džiaugsmas greit išblėsta, nes nuovargis didėja, o vaikai nenumaldomai siaučia. Taip ir riedam iki Vilniaus. Kilometrą po kilometro. Taip skausmingai. Brr. Namo parsiradom 23:00... Nusikalę. Mašinoj išbuvom nuo 13:00. Tad va... nežinau. Varganoka kelionės pabaiga. Nors galėjo būti ir dar blogiau, ane? : )

Reziumė

Ko išmokau iš kelionės?

Pirma. Ilgas keliones ištverti galime, bet reikia gerai suplanuoti. Tikrai neesame naktinės plaštakės ir ne pelėdos... Todėl mūsų šeimai geriau keliauti ne saulei nusileidus, o jai dar nepatekėjus.

Antra. Geriau sus savimi turėti lašinių ir duonos, nei spontaniškai ieškoti vietos pavalgyt. Be to, jei dar kada keliausime į Lenkiją, pažadu nebeužkibti ant „Lenkijoje viskas pigiau“ kabliuko ir į kelionę su savimi atsivežti savo duoną, ryžius, bulves, kavą, cukrų, šampūną ir dantų pastą... ir viską kitą kas valgoma ir naudojama. Na, bent jau pirmai dienai.

Trečia. Labai gaila, kad nepavyko pamatyti tiek daug užplanuotų dalykų: Gdansko senamiesčio, katedros Gdanske, WWII muziejaus, nepavyko praeiti Gdansko senamiesčio pakrante... Nepavyko pasivažinėti tikru siauruku, pajodinėti arkliais papludimyje (aha, netgi žirgyną radau... et). TAIGI, pastaba sau į ateitį: visus tikslus ir užmojus mažint pusiau, o paskui dar per pusę. O tada nusiteikti, kad galbūt nepavyks įgyvendinti nei vieno sumanymo. Tuomet telieka būti dėkingai už kiekvieną pavykusią plano dalį...

Ketvirta. Ateityje žinosiu, kad restoranus ir kavines mieste reikia susirasti iš anksto. Ir visuomet visuomet kurpinėje arba už artimiausio kampo turėti planą B. Visgi esame ne vienas skrandis, o penki. O tai didelė talpa... reikalaujanti meilės, dėmesio ir nuolatinės priežiūros. : )

Penkta. Vėlgi užsirašau į savo makaulę... Nepamiršk būti dėkinga už tai, kad turime galimybę aplankyti savo kaimynus. Kad sienos atviros. Kad nevyksta karas. Kad galime keliauti saugiai ir kad apskritai galime keliauti... Viskas iš tiesų yra nuostabu. Tad nosį aukštyn ir gyvenam toliau.

---

Tiesa, norėčiau įnešti intrigą. Taip jau nutiko, kad grįžę iš auksinio Lenkijos pajūrio, turėjom progos du kartus apsistoti Karklėje. Tai vat. Radom ir Lietuvos perlą. Mažyti rojaus kampelį čia pat panosėje. Bet apie tai kitam įraše. : )