ATGAL Kaip stresas ir nuovargis viską apvertė aukštyn kojom

Kai buvau paauglė, dažnai vasarodavau pas savo puseserę. Ji turėjo mažesnę sesutę ir su ja mėgdavo žaisti tokį žaidimą: „padaryti dingau“. „Štai padarysiu dingau, o tu mane surask“, sakydavo. Vien iš to „padaryti dingau“ juokdavomės už pilvų susiėmę. Tai vat. Ir aš štai ėmiau ir padariau dingau iš eterio. Ne be priežasties. Priežastis va ten – apačioje.

Taigi. O buvo taip... Iki šių metų rugpjūčio vidurio (tai plius minus visą gyvenimą..) nuoširdžiai tikėjau, kad toks reiškinys kaip „stresas“ ir dar tuo labiau nuovargis, ir tuo labiau miego stoka man negalioja. Tikrai. Nors niekada nebuvau rami kaip belgas, bet galvojau, kad nuolatinė įtampa gali paveikti bet ką kitą tik ne mane – aš juk visgi tikinti ir dar be to perdaug žinanti, kad būčiau paveikta tokio trivialaus dalyko, kaip stresas... Cha. O visgi tas niekšas atėjo ir apvertė mano gyvenimą aukštyn kojom. Na gerai... ne stresas apvertė mano gyvenimą aukštyn kojom (ir iš tikro gal ir neapvertė, o tik gerokai sujaukė), o mano pačios nesugebėjimas tvarkytis su aplinka bei savimi... Noriu pasidalinti su jumis savo išgyvenimais. Labai nuoširdžiai tikiuosi, kad kam nors šis įrašas bus naudingas. Tikrai.

Super mamos sindromas

Negalėčiau pasakyti, kad stengiausi tapti super-mama. Kitaip tariant – niekuomet nekovojau dėl tokio titulo. Tiesą sakant, nemaniau, kad turiu pasirinkimą būti kažkuom kitu negu super-mama. Nelabai aiškiai, ane? Ehm. Na, tiesa yra tokia: man visuomet atrodė, kad moteris yra tiesiog pašaukta būti super-moteris ir tiek. Arba tu super arba... na - ne duper. C‘est la vie, taip sakant. Didelė klaida. Diiidelė klaida.

Taigi, kai prieš metus laiko įšokau į visą šitą namų mokymo vežimą, tą dariau su mintimi, kad man kaip super-moteriai (o super todėl, kad kito pasirinkimo kaip ir neturiu) viskas dabar turi gautis super ir ne kitaip. Aš turiu nukaut šitą žvėrį. Rrraa! Tai vat ir užsivedė motoriukas. Metus laiko bėgau it kokiose olimpinėse varžybose – pralaimėjimui vietos nėra, nusivylimai neleistini, silpnumo akimirkų būti negali, klaidų daryti negalima, sirgti negalima, ilsėtis negalima, bandyti iš naujo negalima, atsipalaiduoti nevalia, gaišti laiko negalima... Ir užsisuko įvykiai – nuo tokio bėgimo tampi negailestingas sau, negailestingas artimui, ilgainiui imi nerimauti dėl kiekvienos smulkmenos ir tiesiog ... na... nusikali. Ryškiai piešiu - žinau. Bet argi taip nemąsto eilinė šių laikų moteris? Kas man parodys jauną moterį, kuri būtų „kaip medis, pasodintas prie vandens, leidžiantis šaknis prie upelio. (Ji) nebijos ateinančios kaitros, jo lapai visada žaliuos. (Ji) nesirūpins sausros metu, bet nuolat neš vaisių” (Jer 17:7, citatoje kalbama apie žmogų, aš pritaikiau konkrečiai moteriai). Tokia moteris net ir sausros metu neš vaisių. Tai moteris, kuri yra taip arti Jėzaus, kad sausra jai nedaro jokios įtakos… Va čia yra visa esmė. Aš bandžiau sausros išvengti savo jėgomis, o pasirodo viską reikėjo daryti iš kitos pusės, reikėjo mesti į šalį bergždžias pastangas, rūpesčius, tikslus ir tiesiog artėti prie Dievo.

Pasaulio gelbėtojos sindromas

Jei super, tai super iki galo. Reikia gelbėti pasaulį. Ane? Bet kaip? Paprasta: reikia išspręsti ne tik savo, bet ir draugių, tėvų bei giminaičių problemas. Reikia nešti ne tik savo, bet ir vaikų, ir vyro, ir draugių naštas. Pasaulio “gelbėtojas” patiki melu, jog nuo jo labai daug kas priklauso, todėl jis privalo daryti a, b, c, d…z. Labai pavojinga būsena - jei laiku nesusigriebi. Juk kai neši svetimas naštas, anksčiau ar vėliau pavargsti, tuomet prisistato pyktis, nuoskauda, kartėlis, nepasitenkinimas. Jei svetimas problemas išsprendi sėkmingai, žiūrėk čia pat susireikšmini, tampi išdidus. Jei svetimų problemų išspręsti nepavyksta - nusivyli, apsikaltini…

Dar viena medalio pusė: pasaulio gelbėtojai, žinodami, kaip turi būti geriausiai, žūtbūt bando pakeisti, įtakoti visus aplinkinius: vaikus, sutuoktinius, draugus. Dieną jie kontroliuoja viską ir visus. O naktimis jie nemiega, nes sprendžia draugių problemas! Jie linkę prisiimti Dievo vaidmenį. Griežtoka, bet tikra tiesa. Buvau ten. Nusivariau nuo kojų begelbėdama visą pasaulį. Kai galiausiai pervargau ir perdegiau, pamačiau, kokios bergždžios ir niekingos buvo mano pastangos. Žinoma, šitiek metų prabuvus gelbėtojos vaidmenyje, mėnesio laiko iš jo išeiti nepakaks, tačiau po mažą žingsnelį ir su Dievo pagalba tikrai pavyks. Tuom tikiu, nes Dievas yra ištikimas ir gailestingas.

Kaip atpažinti pasaulio “gelbėtoją” savyje? Reikia trumpam sustoti ir pasvarstyti. Ar yra dalykų gyvenime, kuriuos spresdama pamirštu save, vaikus, vyrą? Galbūt taip įnikau į draugės reikalus, kad galiu prašnekėti telefonu visą valandą ir per pokalbį pamirštu vaikus, vyrą, namus? Jei vyras rodo ženklus, kad metas baigti, širdyje būnu nepatenkinta – aš juk turiu patarnauti draugei… Gerai jei tas pasitaiko retsykiais… O jei taip kasdien? O gal esu apsiėmusi tiek darbų, dėl kurių pamirštu savo pačios poreikius – sveikatą, poilsį, miegą.

Kartais padėti draugėms reikia ir kartais išspręsti vieną kitą problemą iš šalies irgi reikia, tačiau jei tos problemos yra sprendžiamos tavo šeimos sąskaita… nuolatos... tuomet reikia sustoti, įkvėpti ir nusimesti ne savo naštas. Nes žinai ką? Dievas viską kontroliuoja ir Jis tikrai turi būdų, kaip be manęs ir tavęs sutvarkyti reikalus… tereikia pasitikėti Juo, nebesusireikšminti ir išmokti pasakyti ne. (Na gerai, prie to “ne” dar reikia pridėti ir tokią mintį: reikia ne tik išmokti pasakyti ne, bet ir apsispręsti nereaguoti į žmonių reakcijas. Jei tu pasakei ne, o tavo draugė dėl to supyko… tuomet tai tos draugės reikalas. Tu atsakai už savo, o ne už draugės reakciją. Rašau priminimą sau pačiai: Egle, nustok priimti asmeniškai kitų žmonių emocines reakcijas. Stop. Stop. Stop.)

Pyktis, nedėkingumas, pavydas – visa puokštė

Tikinti, todėl švari kaip ką tik išskalbta paklodė? Na švari tai taip, bet ar atspari pykčiui, pavydui, kartėliui ir visam kitam pabaisynui? Anaiptol. Galvojau, kad aš esu nepaveikiama pykčio ar pavydo. Tikrai. Turbūt kasdien skuosdama per gyvenimą galvojau, kad Biblijos principai užimtiems žmonėms negalioja? Arba kad super-mamoms yra daromos išlygos? Kažkaip maniau, kad man pavydėti leistina, kartėlis mano “situacijoje” suprantamas, pyktis pateisinamas ir pan. Aš taip skubėjau ir tiek daug dariau, kad nuoširdiems apmąstymams apie save net neturėjau laiko. O kai Dievas mano arklius pristabdė ir laiko apmąstymams atsirado, pamačiau, kad…oi brolyti…darbo daug.

Trumpai parašysiu taip: pavojinga neskirti laiko Dievui, pavojinga neskirti laiko sau, pavojinga apleisti Dievo žodį, pavojinga tik lėkti ir lėkti. Tai tiesiog pavojinga. Jau kurį laiką aš tik tiek ir tedariau – lėkiau, o per tą laiką visai nepastebimai įsėlino pyktis (daug pykčio), nedėkingumas, pavydas… kartėlis, baimė, nepasitikėjimas, nerimas… Ir štai neprižiūrimi ir nevaromi lauk šie nekviesti svečiai ėmė versti mano “namus” aukštyn kojom.

Kelionė į Gdanską – paskutinis siūlas

Taigi. Nusprendėm mes paatostogauti Gdanske. (Apie tai tikrai parašysiu daugiau, nes iš praktinės ir grynai turistinės pusės kelionė buvo nuostabi). Kaip jums atrodo, kaip kelionei į Gdanską (ar bet kurį kitą miestą) gali ruoštis super-puper moteris, kuri žūtbūt pasiryžusi viską atlikti iki galo, tobulai... ji pasiryžusi „nukaut šį žvėrį“, įveikt šį kalną, sudrebint savo skaitytojus, sužavėt iki pirštų galiukų?.. Ši kelionė turi būti metų kelionė - sensacija!! Na, maždaug užuodžiat link kur suku? Vat todėl Gdanskas ir buvo paskutinis siūlas. Aš perlūžau. Triokšt.

Viskas prasidėjo nuo to, kad užsimojau į kelionę išsitempti ne tik visą savo šeimą, bet ir mamą ir tetą ir dar iš Londono atskraidinti brolį. Visai nuostabi mintis... Tikrai. Jei tik viskas būtų daroma darnoje ir ramybėje. O pas mane taip nebuvo. Pas mane viskas buvo daroma ant karštųjų, įsitempus, su spaudimu. Fiasko.

Antras dalykas: ėmiau planuoti kiekvieną kelionės smulkmeną. Planavau taip uoliai ir taip karštai, kad nebepalikau vietos nei vienai klaidelei... Galiausiai viskas buvo tobulai paruošta, supakuota, suplanuota ir apskaičiuota. Antpečiai ir ordinai užsikabinti. O tai - pavojaus signalas. Kuo daugiau viską apskaičiuoji, tuo sunkiau prisitaikyti prie netikėtumų. Kuo daugiau planuose manęs, tuo mažiau vietos kelionės bendražygiams ir pačiam Dievui. Ruošiausi kelionei solo...visai pamiršau, kad važiuojam kaip komanda.

Kaip jau minėjau pati kelionė buvo nuostabi. Ir, jei mano širdyje nebūtų viręs pyktis dėl kiekvieno neatitikimo ir kiekvienos nesukontroliuotos smulkenos, jei tik būčiau savo plane palikus vietos netikėtumams ir smagiems spontaniškiems nuotykiams... jei tik būčiau.. jei tik būčiau. Bet nebuvau. Bet dabar dėl to jau nesigailiu, nes Dievas man buvo be galo gailestingas toje kelionėje ir parodė labai daug dalykų apie mane pačią. Ir jeigu viskas būtų baigęsi gerai, net nežinau ant kurios žvaigždės aš dabar sedėčiau ir iš kaip aukštai tektų man ateityje nusileisti. Dievas parodė mano kietumą, įsitempimą, pyktį, negailestingumą, kontroliavimą, neatlaidumą... Visai nesigėdiju tai rašydama. Gal net truputį džiaugiuosi, kad galiu tai rašyti ne veidmainiškai, o su visu nuoširdumu – aš tikrai realiai pamačiau visas šias savo savybes. O pamačius jas buvau taip sukrėsta, kad žūtbūt pasiryžau iš jų išeiti. Niekas labiau mūsų nepadaro laisvų, kaip tiesa apie mus pačius. Kai tą tiesą suvokiam – wow, tai didis dalykas.

Kelionė iš Gdansko į Vilnių atėmė visas įmanomas jėgas – paskutinis etapas buvo suplanuotas neteisingai. Išvykom iš vietos po pietų, grįžom namo tik šeštadienį naktį - pervargę ir persitempę. Kitą dieną – sekmadienį - slankiojom iš kampo į kampą bandydami atsigauti. Buvau pervargus tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Atrodė, kad reikės viso mėnesio atsigauti. Tada atėjo pirmadienis, ir visai netikėtai mano tėtį (pastaba: gyvename šalimais) ištiko insultas. Ir viskas regis sugriuvo. Įslinko baimės, panika, nemiga, išsekimas... viena kita infekcija, antras trečias uždegimas... ir viskas vienu metu. Brrr, buvo fiziškai nemalonu, emociškai vos tepakeliama, o dvasiškai tiršta. (Pastaba: nors buvo baisu, bet tėtis sparčiai taisosi).

Tikriausiai tai buvo ta vieta krikščionio gyvenime, kada bloga žinia turėtų jo neišgąsdinti; tvirta turėtų būti jo širdis, nes jis pasitiki Viešpačiu (Ps 112:7), kai jis turėtų nebijoti ateinančios kaitros ir net sausros metu nešti vaisių (Jer 17:7), kai jis net eidamas per mirties šešėlio slėnį turėtų nebijoti pikto (Ps 23:4)... Bet taip nebuvo. Nebuvo todėl, kad buvau labai rimtai apleidus bendravimą su Dievu. Tikrai. Regis pastaruosius metus svarbesniu reikalu laikiau savo tinklaraščio įrašus, pasiruošimą dienos darbams ir netgi svarbesnis už bendravimą su Dievu tapo betikslis dėbsojimas į telefoną... na neva nervams nuraminti. Bėda.

Taigi: stresas, nuovargis, įtampa, skurdus maldos gyvenimas, apleistas Dievo žodžio skaitymas... prie šito tereikėjo viso Gdansko reikaliuko, tėčio insulto, ir štai... super-puper mama sugriuvo. Sveikatos prasme. Emocine prasme. Na – visom prasmėm. Štai ir atėjo sausra ir mano krikščionybė buvo rimtai išbandyta. Kaip gi sausros metu gauti vandens iš gyvybės šaltinio, jei priėjimas prie to vandens užakėjęs? Gera žinia yra ta, kad visame tame buvo ir yra Dievas. Jis nenustojo būti ištikimas ir manimi rūpintis net ir sunkiausiomis akimirkomis. Atrodo tartum Jis mane būtų paėmęs švelniai už rankos, pasodinęs ant mažos vaikiškos kėdutės, atsisėdęs šalimais ir švelniai švelniai, po vieną puslapį parodęs man mano gyvenimo knygą. Ne šiurkščiai, o be priekaištų ir su didžiausia meile ir kantrybe – taip, kaip moka tik vienas Dievas.

Tai vat. Nors iš padebesių – iš super-duper mamos sosto – tekštelt ant žemės buvo gana skausminga, tačiau reikalinga. Per mėnesį apie save sužinojau daug daugiau nei per pastaruosius metus. Dar niekada neesu taip džiaugusis bendryste su Dievu ir galiu nuoširdžiausiai paliudyti, kad Dievo šviesa iš tiesų šviečia net ir tamsiausioje naktyje. Tad jei kam nors iš jūsų dabar tenka eiti per sunkumus, nenustokite pasitikėti Dievu. Jis tikrai tikrai praves, Jis tikrai tikrai nieko nedaro be tikslo, Jis viskam turi savo laiką. Jis iš tiesų yra nuostabus. Fantastiškas. Nepakartojamas. Mylintis. Kantrus. Gailestingas. Ištikimas. Visagalis. Jo malonei nėra ribų.

Būti laisvu pačiam ir duoti laisvę kitiems

Viena iš vertingiausiu pamokų, kurias išmokau per šį laika buvo ši: Jėzus ant kryžiaus iškovojo laisvę. Paskaitykit kiekvieną žodį atskirai: Jėzus. Ant kryžiaus. Iškovojo. Laisvę. Jos niekas nebegali atimti. Bet štai kur šuo paskastas – tu arba leidi sau būti laisvam, arba toliau smaugi save iki gyvenimo galo. Negana to, dar smaugi ir visus aplinkinius. Ką tai reiškia? O tai reiškia, kad netiki Jėzaus tau padovanota laisve. Neleidi sau (ir kitiems) klysti, baudi save (ir kitus) už menkiausią nusižengimą, turi daug „aš privalau“ („ir visi kiti privalo“). Aš labai dažna darydavau tai, ko labai nenorėdavau, bet darydavau iš reikalo, nes galvojau, kad taip reikia.... Reikia nes taip sako Dievas, nes to iš manęs tikisi visi aplinkiniai, nes to nedarydama kažką nuvilsiu ir pan. Tikras melas. Nei Dievui, nei aplinkiniams nereikia mano per prievartą išspaustos šypsenos, iš reikalo sumurmėtos murmelės, iš mandagumo atrašytos žinutės. O koks tačiau neapsakomas jausmas turėtų būti duoti ne iš reikalo, o iš laisvės. Eiti ne iš prievartos, o iš meilės. Tuomet ir nuovargio nėra. Ir kaulai nebraška. Ir širdis sveika. Vien tik malonumas. Kokia neįkainojama yra ši tiesa: leisti sau būti laisvam.

Pamąstymas apie namų mokymą sunkiu metu

Tai kas man nutiko per tris paskutinius mėnesius mane prablaivino. Žinot kame? O tame, kad aš lioviausi į viską žiūrėti iš savo seno super-puper mamos bokšto: „mokyti namie yra įmanoma visiems ir visada, tik tereikia truputi noro ir valios pastangų“. Pompastika. Beletristika. Naivumas. Juk būna visko, ane? Būna ligos, būna netektys, būna nuovargis, būna audros, būna nepriteklius, būna visko. Štai dar viena priežastis, kodėl mokantys savo vaikus namuose jokiais būdais negali lyginti savęs su kitomis šeimomis. Nevalia. Draudžiama. Būtent dėl to, kad būna visko. Visi mes einame per skirtingus išbandymus. Kai vienas būna aukštai, kitas tuo metu – žemai. O vaikų mokymas taip tampriai surištas su mūsų gyvenimu, kad mes negalime išimti jo iš konteksto ir lyginti su kitos šeimos namų mokymu. Tai čia viena.

Antra.. Užjauskime vieni kitus. Palaikykime maldose. Teiraukimes. Pasiūlykime pagalbą. Nenurašykime. Nepamirškime. Duokime erdvės. Nespauskime. Kita vertus: mokinkimės priimti pagalbą, mokinkimes pasiguosti, mokinkimės mokintis iš kitų klaidų ir pergalių. Mes neesame sala, ane?

Buvo minčių, kad mano vaikams tokiu metu geriausia būtų mokykloje ir darželyje. Įsileidau tokias mintis. Tikrai įsileidau. Tikrai apie tai svarsčiau. Ir žinot kodėl? O todėl, kad iki šiol mąsčiau, kad mano vaikam svarbu ne būti mokomiems namų aplinkoje, o tiesiog būti mokomiems, būti linksminamiems. Todėl, kai atėjo išbandymas ir namų mokymui buvo uždėta riebi pauze, aš supanikavau. Ėmė vaidentis, kad mano vaikai yra nuolatinėse kančiose dėl to, kad su jais nieka nedirba, nebendrauja, jų nemoko, jiems neskaito knygų. Koks baisus melas. Jie visą laiką buvo viskuo aprūpinti. Jie puikiausiai leido laiką namuose. Mokėsi savarankiškai žaisti, mokėsi bendrauti vienas su kitu. Nekalbėsiu dar apie tai, kad dar kartą po kelionės į Gdanską apsilankė prie jūros ir savaitę atostogavo pas močiutę. Turiu omeny – katino dienos. Trečia: neįsileisti neteisingų minčių į makaulę. Kiekvieną melangingą mintį demaskuoti ir nukautuoti.

Ketvirta: nepasiduoti ir nenuleisti rankų. Sunkus metas praeis. Jei pasitikite Dievu – Jis tikrai išves. Be to, sunkus metas atneša ir savo naudos – atsiskleidžia tikrieji motyvai (kodėl mokau vaikus namie? Dėl savęs? Dėl kitų? Dėl įvaizdžio? Iš baimės?). Atsiranda proga permąstyti prioritetus. Linkiu stiprybės. Linkiu nepasiduoti. Linkiu pamėginti dar. Linkiu išstovėti.

Pabaigai

Taigi baigiu. Streso mano ir tikriausiai jūsų gyvenimuose tikrai nesumažės. Tai yra faktas. Jau taip yra, kad gyvename tokiame laike: visko perdaug, viskas vyksta per greitai. Tačiau mes galime pasirinkti, kad tai kas yra aplink mus nepatektų į mus. Mes pasirenkame būti įsitempę. Mes patys nusprendžiame stresuoti. Geras, ane? Mes užsibrėžiame perdaug, kišame nosis ne į savo reikalus, sprendžiam ne savo problemas, dirbame ne mums skirtus darbus, bandome išgelbėti visą pasaulį, nesidaliname savo naštomis, nemokame pasakyti ne, bijome pasakyti taip, veidmainiaujame sau ir kitiems, bandome kažką kažkam įrodyti, konkuruojame, nemylime, apkalbame, nerimaujame, baiminamės, neprižiūrime savo žodžių... Kaip gera yra pagaliau tai pamatyti. Nes kai pamatai, pripažįsti, sudužti – tuomet, mano bičiuli, pokyčiai tikrai ne už kalnų.

Linkiu stirprybės ir pasitikėjimo Dievu visiems!

O štai čia keletas pamokslų ir viena knyga... tai mane stiprino šiuo keistu metu. Apie stresą ir mūsų mintis. Iš krikščioniškos perspektyvos. Gal kažkam pravers...

Joyce Meyer "Stress Management"
Joyce Mayer "Mental and Emotional Overload"
Dr.Caroline Leaf "Prayer Blocks Toxic Thoughts"
t.p. kiti Dr. Caroline Leaf pranešimai apie minčių vaidmenį mūsų gyvenime

Knyga: George Muller "Lūžis ir laimė" (biografija)
 

 

5 savaitė. Raidė D