Kas žino, tie žino, o kas nežino, dabar sužinosite - aš ilgą laiką labai nemėgau lietuvių poezijos vaikams (...ir ne vaikams..). Su pavydu žvėlgiau į angliakalbiams prieinamus literatūrinius lobynus ir bai sėdavausi mūsų skurdžiais, "šimtą kartų girdėtais" poezijos perliukais. Galvodavau: štai angliakalbiai turi savo nursery rhymes (dainuojami eilėraštukai vaikams), turi nuostabių - žavingų! - eilėraščių vaikams. O mes? Tas pats per tą patį: du batai, trys batai, Jonukas piemenukas, žąsinas moliūgas, grybų karas, kiškių karas, viena nugriuvusi pilis ... dar šio bei to ir baigta. Tai vat taip mąsčiau prieš metus. O ką dabar mąstau, parašiau štai ten apačioje... Smagaus.

Vaikiška tautosaka (dainuojami eilėraštukai)

Tai kas gi vyksta anapus tvoros (nes ten gi žolė visada žalesnė, ane)? Britai turi labai turtingą dainuojamąją (ir ne tik) tautosaką vaikams. Angliški nursery rhymes (tradicinės dainelės ar dainuojami eilėraštukai vaikams) yra paplitę po visą pasaulį. Jų nursery rhyme - tai angliškas mūsų "Du gaideliai", "Katu katu katutes" atitikmuo (nuo vaikystės išdeginti atmintyje - nebeužmirštami). Tik, turint omeny žmonių bei kultūros mąstą, jų lobynas yra žymiai gausesnis (na...šimteriopai). Kai tik ėmiau domėtis homeschoolingu (tai namų mokymu), dažnai susidurdavau su tais britiškais perliukais... skaitydavau ir pavydėdavau. Laimei dabar mąstau visiškai kitaip.

Britai turi labai garsų rinkinį vaikams - Mother Goose Rhymes (tai fiktyvaus autoriaus - Mother Goose, arba Motulės Žąsies – pasakų ir eilių rinkinukas vaikams). Vargu ar pas angliakalbius atsirastų bent vienas rekomenduojamos literatūros sąrašas, kuriame nebūtų rekomenduojami Mother Goose eilėraščiai. Rinktiniai Mother Goose eilėraščiai netgi buvo versti į lietuvių kalbą („Motulės žąsies eilėraščiai“, vertė Violeta Palčinskaitė). Tačiau turbūt ir sakyti nereikia, kad paimti iš kultūrinio konteksto ir iš savo kalbos rėmų, tie nuostabūs kūrinėliai pavirto tiesiog žodžiais ant lapo. Tai vat, angliški eilėraštukai vaikams turi būti skaitomi angliškai... (ir tikriausiai pačių anglų, nes tai visgi yra jų kultūrinės tapatybės ir paveldo dalis).

Kita vertus... pafilosofuokim: jeigu angliški eilėraščiai labiau įaugę į angliakalbių kraują, tuomet kažkas mūsų lietuviškuose yra savito mums, kažkas mūsiško, kažkas lietuviško. Na, logiška ane? Tik tą savitą reikia tą atrasti, privaloma tą išsaugoti. Ir jeigu įsileisite šią mintį pro duris, jūsų kelionė po poezijos pasaulį iš esmės pasikeis. Pažadu.

Taigi. Tiek postringavimų apie anapus tvoros. Grįžtu prie to, ką turime lietuviškai. O turime perlus. Ir dabar jau be ironijos. Ne perliukus, o perlus. Kuo daugiau su vaikais uostinėjom ir skanavom, skaitėm ir dainavom, tuo labiau pamilau mūsų lietuviškos poezijos (ir tautosakos) lobyną. Tikiuosi mano įrašas padės atkreipti dėmesį į tai ką turime šiapus tvoros.

Pirmas egzempliorius iš dainuojamų kūrinėlių:

Tupi žvirblis kamine
Su lapine kepure.
Tu žvirbleli pulsi -
Visas susikulsi!

Tai lietuvių liaudies dainelė vaikams. Galima skaityti, galima dainuoti. Štai jums mūsų lietuviškasis nursery rhyme ne ką blogesnis už populiarųjį Humpty Dumpty... (eilėraštukas apie tokį kiaušinį, kuris, nugriuvęs nuo sienos, subyrėjo)...

Humpty Dumpty sat on a wall,
Humpty Dumpty had a great fall.
All the king's horses and all the king's men
Couldn't put Humpty together again…

Na gerai, turinys gal ir nepanašus. Bet jis ir neturi būti panašus - juk mūsų kultūriniai kontekstai iš esmės skiriasi. Pagalvokit patys: ką karališkasis kiaušinis veiktų 19a. Lietuvoje. Che. Pražūtų. (Šposyju). Ir apsukos nepanašios - Hamptis Damptis žinomas ir apdainuojamas milijonų, o mūsų žvirblis su lapine kepure tokia fanų gausa tikrai nepasižymi. Bet tai visgi mūsų - lietuviška. Artima ir brangu. Norisi imti ir saugoti, perduoti vaikams.

Turim gerą žinią, žiūrėkit, ką atradom: yra toks 1948m. išleistas, labai kruopščiai atrinktas lietuvių liaudies dainų vaikams rinkinys. Jį sudarė Jadvyga Čiurlionytė (M.K.Čiurlionio sesuo) “Lietuvių liaudies dainos vaikams”. Su meilė ir atidumu sudarytas rinkinys. Ne komercinis. Ne ant durniaus. Kiekvienai dainai pateiktos natos, kiekviena papuošta gražiomis iliustracijomis. Trumpiau tariant – bandykit įsigyt. Aš susižvejojau pdf kažkur iš interneto. Galbūt kažkur galima įsigyti padevėtą. Manau, kad tokias knygas turime turėti namuose - tai mūsų paveldas.

O štai dar geresnė dalis: rinkinio daineles galima išgirsti įdainuotas, ir ne bet kaip, o garsios dainininkės Beatričės Grincevičiūtės. Malonu ausiai. Tikrai malonu ausiai. Turiu dvi nuorodas, kurios iš esmės yra tos pačios, tik tinklapiai skiriasi. Iš Pakartok.lt, iš Epaveldas.lt.

Ir dar viena nuoroda į smagų projektą: Tiliduda dainelės vaikams (įdainuotos ir įdomiai animuotos lietuvių liaudies dainelės "Tindi rindi riuška", "Du gaideliai", "Žvirbli, žvirbli", "Plaukė žąselė", "Aš turėjau gaidį" ir kt; viso dešimt). Štai čia.

Tiek pribėgamai apie daineles (man pritiko prie poezijos, nes mes namie eilėraščius dainuojam, o dainas skaitom - taigi viskas persipynę). Pačioj apačioj visas nuorodas apibendrinsiu.

Poezija vaikams

Jei prieš kelis metus būtų manęs kas paklausęs, kokius vaikiškus eilėraščius žinau lietuvių kalba... hm. Būčiau pasakius taip: kažkoks vienas apie žiemą (ten kur balta, balta), dar vienas apie rudenį (utititi šalta), dar toks ilgas apie Rudnosiuką ir vienas apie Grybų karą... Tada dar būčiau pklausus: „Įdomu, o mano batai buvo du ...čia eilėraštis, ar kažkam kažkur toptelėjusi mintis?.. O Trakų pilis... čia vaikams? Juk mokėmės mokykloje. Berods dar vaikai buvome". Tai vat. Tokios buvo mano žinios. Skurdu. Dabar jau kiek daugiau žinau. Žinau, kad „Mano batai buvo du“ parašė Kostas Kubilinskas, o tarkim gerai žinomą „Opa, opa, opapa“ parašė Kazys Jakubėnas. Čia ne šiaip sau iš dangaus nukritę eiliukai. Žinau, kad "Du gaideliai" – lietuvių liaudies daina, o "Trakų pilis" tikrai ne vaikams kurtas eilėraštis. Taip pat žinau, kad turime be galo daug jautriai parašytų, dailiai nulietų eilių. Tokių dailių, kad kartais beveik verkti norisi.

Kam poezija?

Gerai. Filosofijų gana. Prie reikalo. Kam ta poezija? Nes tai gražu. Nes tai ugdo. Nes tai moko. Nes tai kvepia... ir įkvepia. Eilėraštis - tai iš raidžių ir žodžių išlietas meno kūrinys. Anksčiau maniau, kad per litaratūros pamoką eilėraščius nagrinėjame tik todėl, kad lietuvių mokytoja tiesiog labai baisiai mūsų nemėgo. O pasirodo visai ne. Juk per kitų kūrybą mes mokėmės reikšti save. Todėl poezija, mano manymu, yra labai svarbi vaikystės... ir paauglystės... ir netgi suaugusystės dalis. Tai va, tiek tų minčių apie kam to reikia.

Kaip poeziją?

Antras reikalas: kaip mes su vaikais draugaujam su poezija? Kaip ir ką ir kada skaitome? Kol atradom tinkamą formatą - mėtydavomės. Tarkm skaitydavom tik vieno poeto eiles. Savaitę, dvi. Paskui pabosdavo. Tuomet skaitydavom rinkinius. Bet rinkiniuose kartais būna skurdus pasirinkimas, todėl grįždavom prie vieno poeto. Ir taip pirmyn atgal - be jokios tvarkos. Problema buvo tame, kad orientuodavausi į kiekybę, o ne kokybę. Kuo daugiau, tuo geriau. Kad ir dešimt, dvidešimt eilėraščių per savaitę. Neblogai, ane? O vat ir ne. Tai beprasmiška. Poetinis persivalgymas - valgai, kad valgyt. Kai šią vasarą perėjom prie 2 eilėraščių per savaitę, supratau, kad lėtas tempas yra pats geriausias. O dar geriau, mano nuomone, yra vienas poetas mėnesiui ir po du jo eilėraščius į savaitę (bet galbūt kitos šeimos atrastų savo tempą... galbūt po vieną eilėraštį į dieną?).

Rinkinys ar vienas poetas?

Trečias reikalas: rinkinys ar vienas poetas? Čia jau nuo tikslo ir skonio priklauso. Rinkiniuose viskas pagal temą arba sezonus. Ten autoriai į vieną krūvą sumesti ir tu vieno nuo kito neatskirsi. Tačiau, jeigu ieškote eilėraščių viena tema arba norite skaityti sezoniškai - tai puiku. Įdomu yra palyginti, ką apie vieną ar kitą dalyką (tarkim metų laikus) rašė keli skirtingi poetai. Galima parodyti vaikams, kad apie tą patį dalyką galima parašyti ne vieną eilėraštį. Kita vertus, bešlifuojant vieną poetą kurį laiką, anksčiau ar vėliau pradedi atpažinti jo stilių, atrodo netgi akies krašteliu prisilieti prie paties autoriaus širdies. Vėliau atverti naujo poeto eiles, ir – stebuklas! – jos tikrai skiriasi nuo prieš tai buvusio. Per skirtingų poetų eiles vaikai mokosi ne vien tik pačių eilėraščių, o būdų, kaip reikšti tai, kas tupi ir jų širdelėse. O galima juk tą kažką tupintį išreikšti ilgesingai, galima trumpai drūtai, galima paslaptingai, galima paprastai, galima labai jau poetiškai. Ir visko šito galime išmokti iš tų pačių iki kaulų smegenų žinomų eilėraščių. Tereikia skaityti lėtai ir atidžiai ir nepaleisti eilėraščio iš rankų jį perskaičius šiaip...iš reikalo...vieną kartą.

Beje, kai skaitote vieno poeto eiles, labai rekomenduoju išmokyti vaikus poeto vardą ir pavardę; papasakoti bent keliais žodžiais apie jo vaikystę. Pažadu - eilėraščiai skaitysis visiškai kitaip. Mums taip nutiko su Skučaite (ar žinojote, kad dalį savo nuostabiai žaismingų eilių, poetė kūrė būdama tremtyje Sibire?) ir su Degutyte (ji eiles kurti pradėjo būdama 10 metų, turėjo labai sunkią vaikystę ir kažkaip tas vaikystės nepaprastumas, regis, apčiuopiamas ir eilėraščiuose).

Eilėraščius galima ne vien tik skaityti... 

Taip, tikrai! Jei tik plačiai atversite širdį ir užsidėsite ant nosies kūrybiškumo akinius, pamatysite, kad poezijoje marios įkvėpimo, apstu džiaugsmo ir žaidimo, pilni kiemai muzikos ir nuotykių. Taigi, ką galima padaryti su eilėraščiu?

Dainuoti

Na ne visus. Ir ne visų poetų. Tačiau visai nemažai galima. Kartais jau beskaitant eilėraštį ima ir gimsta tam eilėraščiui melodija, ypač jei tas eilėraštis skamba taip (mamos: pamėginkit tą eilėraštį apačioje ne skaityti, o dainuoti - spontaniškai):

Ar jūs žinot
Tą dainelę,
Kaip kačiukas
Vijo pelę?

Ta pelytė
Tuoj po šluota,
Ir dainelė
Sudainuota.

(K.Jakubėnas, „Pelytė“)

Tokie prašyte prašosi būti sudainuojami, o gal ir pašokami. Ir turbūt mes darželyje darėm ir vieną, ir antrą. Tik jau nebepamenu. Tad jei aptinku tokį eilėraštuką, bac imu ir sudainuju. Vaikams tai be galo patinka ir jie prašo manęs dainuot dar ir dar. Tuomet mus nugirsta Aurimas, griebia gitarą ir pritaiko akordus. Vat ir gimsta dainelės mūsų namuose.

Taip gimė mūsų šeimoje labai pamėgta Gegutės "serenada" pagal A.Matučio eilėraštį.

Jau esu kažkur rašiusi apie tai, kad esame dideli Ramutės Skučaitės eilių fanai ir kad šios unikalios poetės eiles tobulai tinka dainuoti. Štai Grigaliūnų šeimos versija R.Skučaitės eilėraščiui "Skruzdelynas":

Piešti

Girdėjau iš vienos pedagogės, kad mažiems vaikams labai naudinga piešti abstrakčius dalykus (pvz. džiaugsmą, liūdesį, laimę, laiką ir pan) - taip lavinama jų saviraiška. Tad įsivaizduokit, kaip turėtų būti lavinama vaikų saviraiške, jei užduotumėt nupiešti iliustraciją abstrakčiam eilėraščiui. Na gerai. Yra eilėraščių, kuriuos iliustruoti turėtų būti nesunku:

Mano batai
   buvo du
Vienas dingo
  - nerandu...

(K.Kubilinskas)

Arba

Katinėli
Murkonėli,
Kas sudaužė
Ąsotėlį?

Kas čia lakstė,
Kas čia sukės,
Kad beliko,
Vienos šukės?

(K.Jakubėnas)

Bet galima užduotį ir pasunkinti ir nuspalvinti tokius eilėraščius:

Žaliaskarėj pamiškėj,
Sidabrinėj pavartėj,
Ant raudono braškių kalno,
Ant mažos mergytės delno
Kaip oranžinis drugys
Juokias saulės spindulys.
Jo lengvi sparnai plevena
Ir piršteli jai kutena.
Spindulėli, nepabėk,
Drugeliu čia pasedėk.

(J.Degutytė, "Braškių kalnas")

Mes piešėmė ir lipdemė ir netgi animavome J.Marcinkevičiaus eilėraštį "Sapnas":

Sapnavau, sapnavau,
Kad Mėnulyje buvau.
— Ką gi tu matei Mėnuly?

— Ten saldainių krūvos guli,
Plaukia upės limonado,
Stovi kalnas Šokolado,

O ledų, o ledų —
Vos gali paeit — slidu!
Puoliau valgyt ir laižyti,
Net širdis apsalo...
Bet pažadino mamytė:
Pusryčiai ant stalo.

Sapnavau, sapnavau,
Kad Mėnulyje buvau.
Va saldainių popierėliai
Kišenėlėj šnara.
Mama, kam mane prikėlei?
Kaip Mėnuly gera!

Man mamytė veidą prausia
Ir šypsodamasi klausia:
— Ar tik tu nėjai į spintą,
Kur saldainiai guli?
Šiandien spinta užrakinta —
Skrisk sau į Mėnulį.

Va tai tau, va tai tau,
Iš Mėnulio nukritau.

Dar darbavomės su kitu J.Marcinkevičiaus eilėraščiu "Saulė ilsis"

Trumpučiai, bet ir kantrybė mūsų dar trumpa...

Vaidinti

Stato pagal eilėraščius spektaklius.... yra ir Grybų karas, ir Voro vestuvės, ir Zuikių mokykla, ir Kiškių sukilimas. Namie taip pat galite sukurti vaidinimą. Galite vaidinti patys, o gali vaidinti lėlės. Galite suvaidinti tik tam tikrus veiksmus.

Pučia vėjas iš rytų,
Pučia vėjas iš pietų,
Pučia, staugia šiaurės vėjas.
O aš stoviu kaip stovėjęs!
Pūskit, vėjai, - nebaisu –
Aš gi – ąžuolas esu.

(M.Vainilaitis)

Pastatykit vieną vaiką į vidurį. Sustokit aplink jį ir pūskit. O tas vidury tegul stipruolį vaidiną (leiskit vaikui pačiam nuspręsti, kaip gali stipruolis atrodyt). Dar vienas žmogus gali skaityti patį eilėraštį, jei vidurinysis baiminsis jį deklamuoti pats... Net jei turit vieną vaiką (man bepigu, pas mane trys – aktorių gausa), galit padaryt tą patį. Ąžuolu būkit jūs, o vaikas tegul pučia kiek galėdamas. Skanumėlis.

Groti

Kai kuriuos eilėraščius tinka papuošti muzikos instrumentų garsais. Tie muzikos instrumentai neturi būti kažkokie super-puper. Galima iš kinder kiaušinių pasigaminti barškučius (vienus su ryžiais, kitus su pupelėm ir pan), iš lazdelių pasigaminti tauškučius (lazdeles muši ... tauškini ... viena į kitą). Būgnelis gali būti ir puodas (mušant ranka - švelnesnis garsas). Mums taip nutiko, kad pradėję lankyti Kindermusik, pradėjom kolekcionuoti visokius paprastus instrumentus, tad dabar namie turim įvairiausiu barškučių, žvangučių, būgnelių, gitarų (ir didelių ir vaikiškų), dūdelių. Kas pirkta, kas dovanota, kas iš Kindermusik, kas iš komisų sužvejota. Tiesa, muzikos instrumentų galite paieskoti ir čia.

Taigi. Randat eilėraštį, kurį galima pagroti ir grojat kartu su vaikais. Va keli pavyzdžiai:

Cit...
Paklausykim... (pridedat ranką prie ausies, pasiruošiat)
Smilgų vargonai
Gaudžia – rylužia-railia... (su kuo galite pagausti?)
Dūzgia bitelė (kas gali išleisti dūzgimo garsą?)
Pienei Geltonai -
Krečia raselę gailia.

Cit...
Paklausykim...
Žvanga raselė, (žvangučius galima įsigyti čia...)
Bitei nuleidus žiedą.
Dūzgia bitelė -
Žiedo seselė –
Medui giesmelę gieda...

(M.Vainilaitis )

Arba dar...

Pu pu pu! –
Lietus prapliupo.
Pu pu pu! –
Lašų kaip pupų.

Pu pu pu!
Pu pu pu!...
Linksma pupai
Po lapu.

(A.Matutis)

Ir dar:

Tak talak
Ir talalak!
Vėją plak
Sparnais
Ir plak!...

Vėjo dūdos
Dū dū dū!
Grūdu grūdu
Daug grūdų..

Šimtą pūrų!
Dar daugiau!
Zuru zuru!
Jau baigiau.

Talalak
Ir talalak!
Kepk pyragą!
Blyną plak!

(A.Matutis “Malūnėlis”)

A.Matučio eilėraščių rinkinyje “Tai margumai genelio” daugybė eilėraščių su neįprastais skambiais žodelyčiais… Taip ir norisi juos pagrot ar pašokt, ar padainuot: zur zur zur, zyrum zummm, ukum pukum, dzag dzag dzag, lingu lingo, ūpcim ūpcim, tindir vindir liūli, dzirim dzirim, čivytu čivytu, rim dzim dzim, tralia lio… Smagumėlis.

Taigi būkite atviri (kaip anglai sako: keep an open mind). Ir kai aptiksit eilėraštyje užstrigusią natą, skambesį, žvangesį, papsėjimą, tuksėjimą, liūliavimą, šiurenimą, dundenimą…griebkite savo instrumentus ir kurkite eilėraščiui simfoniją. Saldu, ane?

R.Skučaitės "Muzikos instrumentai"

Turbūt šis gabaliukas būtų vertas atskiro įrašo, bet rašau čia, kad viskas būtų į temą. Su Skučaitės eilėmis draugaujam jau labai ilgai. Prieš kelis metus vienam komise sužvejojau štai tokią knygą: Ramutė Skučaitė „Susiradom smuiko raktą“, 1980. Eilėraščiai apie muzikos instrumentus. Pirkau iš inercijos, bet parsinešus namo supratau, kad nei viršelis, nei turinys ypatingo patrauklumo man neturi, todėl paskyriau knygelę dulkių rinkimo misijai - į lentyną. Na va. Prabėgo keli metai, sustiprėjo vienas kitas poetinis raumuo mano makaulėj (jei tik tokių esama ten...). Iš bibliotekos parsinešėm naujai išleistą R.Skučaitės rinkinį: „Aš – eilėraščių knyga“, 2009. Kvepianti, naujai išmarginta - tikras malonumas skaitytojui. Rinkinyje aptikome ir visus anuos muzikos instrumentų eilėraščius iš to seno rinkinio. Kadangi buvau pasiryžus, kad perskaitysime visą rinkinį, skaitėm ir juos.

Taigi. Prie reikalo. Štai kaip viskas išsirutuliojo. Skaitau eilėraščių pavadinimus: „Paklausykim skrabalų“, „Lamzdelis“, „Birbynės daina“, „Čelesta“... „Rojaliai“, „Voltorna“, „Vargonai“, „Fagotas“. Na gerai. Kas yra voltorna ir fagotas dar daugmaž žinau, o kas anie? Kas tas lamzdelis, skrabalai? Kai nežinai, kreipiesi į geriausią homeschoolerių draugą... tėtušį Youtube.

Skrabalai

Pradėjom nuo skrabalų (...nes pavadinimas linksmiausiai skambėjo). Sužinojom, kad Lietuva netgi turi tikrų tikriausią skrabalų virtuozą – tokį panevežietį Regimantą Šilinską. Youtube radom dainą „Žirnių malūnas“, sukurta būtent skrabalams. Štai:

Pasiklausėm, pasiuostinėjom ir tuomet sėdom skaityti paties eilėračio „Pasiklausykim skrabalų“. Nemeluosiu. Man širdis vos į kulnus nenuriedėjo. Mes išgirdom skrabalus! Mes išgirdom eilėraštyje tikrus tikriausius skrabalus! Štai kur poetė. Keliais žodžiais, vienu kitu kableliu, klaustuku, šauktuku sugebėjo perduoti muziką. Neįkainojama. Va, įkėliau apačioje eilėraštį. Pamėginkit paklausyt „Žirnių malūno“, o paskui perskaitykite garsiai eilėraštį.

Rytas kloja rūko maršką...
Kas čia barška, kas čia tarška? –

Ar taip būta, ar nebūta,
Sako laumė sėjus rūtą.

Sako ratais atvažiavus,
Sėjus rūtą ir dainavus:

- Pykšt pokšt, botagėli,
Pykšt per žolę, pokšt per gėlę,

Pykšt per lauką, pokšt per taką,
Pykšt per rūtos žalią šaką!

Sako, sėjus laumė rūtą,
O tos rūtos – kaip nebūta!

Tik, kur sėjus, kur dainavus,
Dilgelėlė sužaliavus,

Tik kasryt pro rūko maršką
Laumės ratai trankiai tarška.

(Jei kam užkliuvo laumė – galit pakeisti kokiu kitu žodžiu. Aš kažkaip pernelyg nesureikšminu ir paaiškinu vaikams, kad senovėje žmonės buvo prisigalvoję įvairiausių būtybių, kuriomis tikėdavo... Nesigilinsiu čia į tai, bet man padėjo "Narnijos Kronikos" sustatyti viską į vietas).

Taigi mus taip sužavėjo skrabalai, kad ėmėmės ir kitų instrumentų.

Lamzdelis

Štai – lamzdelis.

Ten nuorodoj paklausykite, o paskui paskaitykite. Išvirsit iš kojų:

Į kraigą
Lašai sudūžta.
Pelieka kregždžiukai
Gūžtą.

Čia debesys
Tamsūs ir niūrūs...
O kregždutės –
Virš saulėtos jūros.

Kregždžiukai
Į šilumą skrenda,
O lizdas
ramumo neranda.

Lietus tiktai merkia
Ir merkia...
O lizdas
Paukštelių verkia...

Skaidriai
Skardenki lamzdeli!
Pralinksmink
Kregždžiukų lizdelį!

O lietus tik merkia ir merkia! Argi ne nuostabu? Argi ne lamzdeliška?

Fleita

O žiūrėkit čia – fleita.

Aš – fleita.
Aš – lakštingalo trelė.
Aš – kukli pirmutinė dainelė.
Aš prabilti galiu kaip mama.
Mažą mažą tave supdama.

Aš – fleita.
Krištolinis lietutis.
Vėjas, rasą nuo rožės nupūtęs.
Aš – ugnelė tamsoj iškelta...
Nepamirškit manęs. Aš – fleita.

Krištolinis lietutis! Genialu! Net eilėraščio ritmas panašus į fleitos grojimą.

Pažadu – ateityje sukelsiu visus eilėraščius. Tačiau galbūt ne šiame įraše, nes užimsiu perdaug eterio.

Deklamuoti su visa intencija

Išmokom su vaikais deramai išeiti į "sceną", nusilenkti, pristatyti eilėraštį ir eilėraščio autorių ir gražiai eilėraštį padeklamuoti. Ir nors viskas lyg ir žaidimo forma, bet ir štai per tokį žaidimą mokinamės gerbti poetų (o ateityje ir vienas kito) kūrybą. Štai turiu įrašius Sofijos įdeklamuotą J.Marcinkevičiaus "Sapną". Deja garso įraše nesimato oraus nusilenkimo, pasisveikinimo su publika ir rimto atsidėjimo deklamuojant eilėraštį... Na bet vistiek, smagu klausytis (tiesa, šį eilėraštį geriau deklamuoti poroje, tačiau Sofijos porininkė pamiršo atlikti namų darbus.. che):

Kokius poetus pamilome

Bičiuliavomės su daugybe, bet pamilome kelis. Mūsų mėgstamiausi: Ramutė Skučaitė, Justinas Marcinkevičius, Martynas Vainilaitis, Kazys Jakubėnas, Anzelmas Matutis ir Leonardas Gutauskas. Labai raginu iš sena.lt susižvejoti vieną kitą rinktinę (ne mišrią, o vieno poeto). Verskit, skaitykit, įsigilinkit, užuoskit, pajauskit, grokit, dainuokit, pieškit. Pamatysit – pažadu, pažadu, pažadu – už tų taip gerai žinomų rinktinių viršelių, pageltusiuose puslapiuose, tarp senų sovietmečio iliustracijų rasit perlus. Tikrų tikriausius perlus. Jei nerasit, rašykit skundą man.

Nuorodos ir informacija

Mūsų išbandytos ir pamėgtos rinktinės:

R.Skučaitė „Žvangučiai“, 1976
J.Marcinkevičius „Uti-ti-ti šalta“, 1969
M.Vainilaitis „Mano volungėlė“, 1974
K.Jakubėnas „Šimtas vyturėlių“, 1977
A.Matutis „Tai margmai genelio“, 1983
A.Matutis "Žilo šilo darbininkai", 2003
L.Gutauskas „Kur nakvoja vėjai“, 1983

O štai skaitiniai / rinkiniai (įvairių autorių):

„Mažųjų skaitiniai“, 1986
„Mano mažutės dienos“, 2016
"Gražiausi eilėraščiai vaikams", 2015
"Vaikystės skaitiniai", 2014
"Pusnynų pasaka. Žiemos eilėraščiai vaikams", 1999 (gražios iliustracjos)

Muzikos instrumentai:

Gudragalvis.lt 
Zylutes.lt

Tautosaka:

Jadvyga Čiurlionytė "Lietuvių liaudies dainos vaikams", 1948
"Lietuvių liaudies dainynas. Vaikų dainos", 1980 (gigantiškas, 750p)
Meškiukas Bibliotekoje rinkinys (lietuvių liaudies vaikų dainos)
Meškiukas Bibliotekoje rinkinys (iliustruotos knygelės liaudies dainų motyvais), puikus radinys, štai visi Meškiuko radiniai!

Tilidūda dainelių projektas
Beatričės Grinevičiūtės įdainuotos liaudies dainelės vaikams: Pakartok.lt, Epaveldas.lt

Iki greito : )