ATGAL Kelios mintys apie dailę ir terliones namuose su vaikais

Prieš kelis metus išgirdau genialią mintį, kuri man taip griausmingai smogė per makufelį, kad iškrapštyti jos iš ten iki šiol negaliu. O mintis paprasta: vaikų be muzikinės klausos nebūna, nes tai yra išugdoma. Kitaip sakant: kiekvienas vaikas potencialiai gali mokėti groti muzikos instrumentu, gražiai dainuoti, susigaudyti muzikos pasaulio vingrybėse ir pan. (Galbūt jus sudomintų štai toks straipsnis šia tema: "An Important Truth: Musical Talent is not Born — It is Learned"). Tai nereiškia, kad kiekvienas gali būti Mocartu ar Bethovenu, tačiau kiekvienas turi galimybę būti pasikaustęs muzikoje pakankamai, kad vėliau gyvenime nereikėtų visiems "girtis", kad jam dramblys ausį numynęs. Nei tie drambliai laipo ant ausų, nei ką... Čia vis tos visuomenėje paplitusios standartų dėžutės kaltos: nebaigei "dvarionkės" - negali vadintis muzikontu. Aš čia sutirštinu - dėl efekto.

Tad apie dailę. Mano dažnai minėta autorė ir Monart piešimo mokyklų įkūrėja Mona Brookes savo knygoje "Drawing with Children" iškėlė tokią pačią genialią mintį: gražiai ir realistiškai piešti gali visi (o tai reiškia - ir vaikai, ir jų "piešti nemokančios" mamos; tėčiai taip pat). Tai yra išugdoma. Ir vėlgi - tai nereiškia, kad visi gali tapti Van Gogais... nes vien sugebėjimais Van Gogu (kaip ir Mocartu ar Bethovenu) netampama. Ten be talento dar įsimaišiusęs skausmo, vienatvės, aistros, džiaugsmo, liūdesio elementas.. vienas kitas šeštasis pojūtis, visiškas atsidavimas, užsispyrimas, o taip pat - laikas, vieta, sutapimai ir ne tik... Ne visiems reikia tokiu keliu eiti, bet mokėti piešti daigiau nei žmogeliukus iš pagaliukų potencialiai gali kiekvienas. 

Dailė mūsų namuose

Esame pergyvenę (išgyvenę ir nugyvenę) darbelių fazę - tai visokie blizgantys, limpantys, spalvoti, karpyti, klijuoti vaikų kūrinėliai. Daugiausiai jų nusidirbinom pačioje pradžioje, kai mokėmės vieną raidę per savaitę. Tai buvo nuostabus etapas ir kartais vaikai dar vis paprašo "padaryti kokį darbelį". Žinoma, problematiškiausia buvo sugalvoti, kur tuos darbelius laikyti, nes jie užima daug... labai daug... vietos. Mes turime tam dedikuotą kertę savo palėpėje, o ypatingi eksponatai puikuojasi pas močiutę stalčiuje.

Vėliau nusprendėm "surimtėti" (mat apsiskaičiau apie Charlotte Mason mokymo metodą, o šis metodas terlionių nelabai toleruoja) ir imtis tikrųjų dailiųjų menų bei rankdarbių. Pradėjom piešti lauko gėles, mokinomės megzti, nerti ir siuvinėti (vaikams 1, 3 ir 5 metai... ta prasme... truputi epochas sumaišiau). Grožėjomės (aš grožėjausi, vaikai protarė) didžiųjų menininkų šedevrais... Poetiška...

Šis etapas buvo nepaprastas ir žavingas, tačiau matyt labiau užbūrė mane, o ne vaikus.. Atėjo, ėjo ir praėjo. Tiesa, atradom ir vertingų patirčių - vaikus be galo džiugino karolių, apyrankių vėrimas. Visokių sendaikčių parduotuvėse prisipirkau karolių (pigiau grybo), juos išardėm, miksavom ir vėrėm naujus. Iki šiol vaikai mėgsta kam nors suverti dovanų karolius. Praktinis patarimas: siuvimo priemonių parduotuvėje nusipirkite kokius 10 metrų plonos gumos (kaip siūlas, bet guma; būna įvairių spalvų) ir karolius verkite ant jos. Privalumas: nereikia adatos, nenutrūks, galima daryti trumpesnius karolius. Trūkumas: tilps tik stambesni karoliai. 

O dabar...

Šiuo metu sustojome dar viename - "rimtesnių" mėginimų - etape. Nieko super rimto, žinoma, mes nedarome. Tiesiog mokinu vaikus kai kurių vertingų principų dailėje, kurie beje pravers ir šiaip gyvenime...

1. Pradėtą darbą užbaigti iki galo (net jeigu tam prireiktų prisėsti kelias dienas iš eilės).

2. Mokinamės kruopštumo. Turbūt žinote tą jausmą: nusiteikęs pradedi spalvinti didelį plotą, bet link pabaigos taip apkarsta tas smulkmeniškas darbas, kad ima kutenti visą kūna ir norisi užbaigti bet kaip, kad tik greičiau... Tai vat. Mokau vaikus atpažinti tą kutulį ir kylantį nekantrumą, padėti priemones į šalį ir tiesiog užbaigti viską vėliau.

3. Mokinamės darbą planuoti ir numatyti į priekį. Kartais Emilijai užkyla keisti impulsai (tokie kildavo ir man vaikystėje) - nusprendžia nupiešti didžiausio formato piešinį (tarkim A2), paima super kokybišką popierių, tušinuką. Pradeda kažką smulkiai kamputyje keverzoti. Po penkiolikos minučių supranta, kad niekaip viso ploto neįveiks, brūkšteli kelis mega brūkšnius (tai vėjas ar jūra) - paveikslas baigtas. Iš tikro net nepradėtas... ir pati tą supranta. Tad turime taisyklę - ant paprasto A4 printerinio popieriaus galima keverzoti bet ką ir bet kiek (kas mėnesį tenka pirkti naują paką, bet pigiausias kainuoja 3 eur, tad bėdos nėra). Tačiau ant rimto formato ir kokybiško popieriaus - tik rimti ketinimai. Tai vat, kai nusiteikiam rimtam ketinimui, sėdam abidvi prie stalo, išsideliojam priemones ir apsvarstom, ką čia galima sukurti ir kokiom priemonėm. Skaičiau viename dailės mokytojos tinklaraštyje, kad pirmokai jau gali turėti savo mažus eskizų sąsiuvinius, kuriuose vaikai gali nusipiešti savo idėjas. Eskizų sąsiuvinį turime, bet Emilija jį naudoja kitiems tikslams. Kartais Emilija "rimtą" darbą nori daryti viena pati, o kartais su manimi - man tinka ir taip, ir taip; svarbu, kad išmoktų galvoti į priekį.

4. Rimtesnis etapas - rimtesnės piešimo priemonės. Anksčiau reguliariai pirkdavau vaikams didžiausius rinkinius pigiausių flomasterių, kurie tuoj pat ir išsimėtydavo, o tie laimingieji, kurie nepasimesdavo per kelias savaites išdžiūdavo. Žodžiu, kiekybė, o ne kokybė - nes juk maži vaikai vistiek nieko nesupranta. Tačiau ta pati aukščiau minėta Mona Brookes tėvus ragina nuo pat mažens investuoti į kokybiškas piešimo priemones. Verčiau nupirkti geras priemones ir išmokyti vaikus atitinkamai su jomis elgtis, negu pirkti visokius blizgančius nesusipratimus ir per tai mokyti vaikus atmestinai elgtis su piešimo priemonėm. Po truputį ir mes įvažiavom į šias vėžes - akvarelę ir pieštukus jau seniai išmokom pirkti tik gerai žinomų firmų (mums tai Faber Castell, Colorino, Koh-I-Noor). Šiemet susidraugavom su akriliniais dažais, įsigijom kokybiškus teptukus (visgi koks didžiulis skirtumas!.. ). Išmokom, kad teptukus laikome šereliais aukštyn ir po dažų (ypač po akrilinių) visuomet labai labai gerai išplaunam. Be to, jau žinome, kad gerais teptukais negalima popieriaus brūžinti, kad šereliai nesusigadintų. Matui dar tik treji, todėl jis turi savo prastų teptukų kolekciją. Išmėginom dar nemėgintas priemones - anglį, paprastas ir aliejines pasteles, metalinį akrilą, tušą, kreidinius pieštukus. Įsigijome kokybiškus įvairaus storio markerius (angl. sharpies). Žodžiu - smagumėlis.

Per kalėdas mūsų mažoji menininkų šutvė gavo superinę dovaną iš Anglijos - 60 spalvų Faber Castell flomasterių ir pieštukų rinkinius. Yoohoo! O kadangi man šios kalėdos buvo ištisinis art & craft maratonas (lizdo sukimo instinktas prieš gimdymą), tai čia pat pasidirbom ir šiokius tokius pieštukų laikiklius. Turint didesnę pliauską išeitų labai rimtas reikaliukas, tik deja neužteko medžio.

Labai patogus daiktas... galima susidelioti pagal spalvas ir atspalvius, skirti vietos įvairių minkštumų paprastiems pieštukams ir pan.

Kalbant apie paprastus pieštukus, labai rekomenduoju įsigyti skirtingo minkštumo paprastus pieštukus. Minkštumas žymimas raidelėmis ant pačio pieštuko. H - tai kieti, B - minkšti. Pvz. 4H - kietokas, 3H, 2H, H, HB, B, 2B, 3B... 9B - labai minkštas. Kadangi vaikai piešdami (ar rašydami) yra linkę pieštukus paspausti, tai geriausia naudoti 2B, 3B pieštukus, nes kietesnių nenutrinsite. Be to, su minkštais pieštukais lengviau ir ryškiau piešiasi, todėl ilgainiui vaikai nustoja juos taip stipriai spausti. Skirtingo minkštumo pieštukus galima įsigyti kanceliarinių prekių parduotuvėse ir jie daug nekainuoja - iki 0,30 cnt už vienetą. Aš iš karto nusiperku šešis ar septynis, nes jie greičiau susipiešia. 

5. Mokinamės nesilyginti vienas su kitu. Viena iš sunkesnių užduočių. Visi trys žirniai komplimentus nori gauti vienu metu. Tad jei komplimentą gauna Emilija, tokio paties reikalauja ir Sofija. Jeigu Emilija pagiria Sofijos darbą, tikisi iš Sofijos sulaukti tokio paties pagyrimo (ir ne kada nors, o dabar pat...). Žodžiu, viskas mažumėlę susimaišę, bet judame tobulumo link.

6. Dailėje negražių darbų nebūna. Na, čia aš truputi meluoju, nes mene negražių dalykų tikrai būna... ypač nukvakusiame moderniame "mene". Tačiau kalbant apie dailųjį meną arba apie pačių kurtą meną, žodžio "negražus" arba "tu nupiešei gražiau / negražiau" niekada nevartojame. Tai į priekį išsprendžia didžiąją dalį potencialių konfliktų ar apsistumdymų prie stalo. Aš labai rimtai!

Kaip mes tai darome

Kai buvome įnikę į Charlotte Mason mokymo metodą, buvome tapę tikrais romantikais-eruditais: kasdieną mūsų namuose skambėjo poezija, grojo klasikinė muzika, atsidėję su vaikais nagrinėjome žymiausių menininkų šedevrus. Praėjo ir šis etapas - viskas pranyko... "tik ant lauko pliko kelios pušaitės apykreivės liko". Šypsaus pro ūsą, nes pagaliau buvo kur panaudoti šią nuo vaikystės galvoje įstrigusią eilutę. 

Taigi, kaip mes tai darome - kaip mes mokomės piešti, lipdyti, karpyti, reikšti save mene? Nusprendžiau griebti jauti ne už vieno, bet už dviejų ragų. Tad iš vienos pusės skiriame laiko tiesiog piešimui - t.y. mokomės realistiškai piešti. Labiausiai čia man pasitarnavo Mona Brookes "Drawing with Children" - sudėjo daug reikalingų pamatinių taškų. Dabar ta knyga aklai nesivadovaujam, tik pasinaudoju perskaitytais principais. Antras ragas - tai pats paprasčiausias elementary art lessons (lt. meninio ugdymo pamokos pradinėse klasėse).

1. Piešimas. "Katės"

Kai vaikai piešia savo malonumui, į procesą nesikišu. Tačiau, kai mokinamės piešti, tuomet piešiame kartu. Angliškai tai vadinasi directed drawing (nepasibodėkite įvesti į Google - gausite minčių). Tad sėdames šalimais ir piešiame kartu - kiekviena ant savo lapo, tačiau petys petin (t.y. one line at a time - po vieną liniją). Taip su Emilija jau piešėme kelis vaizdelius iš pasivaikščiojimų po gamtą, mokinomės piešti saulėgražą, piešėme akvariumo vaizdelį.

Smulkiau aprašysiu "Kačių" piešinius, nes jie šviežiausiai išliko atmintyje.

Taigi. Pradedame. Pirmiausia sugalvojame ką piešime. Lendam į Pinterest. Ieškau tokiais raktažodžiais: how to draw ... step by step (štai pavyzdys). Emilija išsirenka katę. Paklausiu kaip komponuosime piešinį - horizontaliai ar vertikaliai. Emilija siūlo horizontaliai. Aš sutinku (nors mąsčiau apie vertikalų variantą, bet įdomu pamatyti Emilijos viziją).

Pirmą vakarą nupiešiame katę. Piešiame po vieną žingsnelį, daug daug triname. Man labai norisi pataisyti vieną kitą Emilijos liniją, bet laiku susilaikau. Primenu sau: niekada netaisyk vaikų piešinių, nes tai, kas tau atrodo "netobulos" linijos iš tikrųjų yra nuostabūs mažųjų menininkų štrichai. Ir aš čia visai rimtai - kažkas nepaprastai gražaus ir gyvo slypi nenulaižytose ir dar neatidirbtose vaikiškose linijose. Kai dar nėra pagautas cinkelis, kai viskas tik bunda ir formuojasi...

Antrą ir trečią dieną kuriame foną. Aš pasiūlau nupiešti prūdelį su lelija. Vėl lendame į Pinterest. Ieškome kaip piešti lelijas (ieškau: how to draw water lillies).

Paskui Emilija pasiūlo nupiešti kelias saulėgrąžas, o aš siūlau tvorą. Nieko nenusprendusios paliekame kitai dienai, o kitą dieną Emilija man pareiškia, kad visą naktį galvojusi apie piešinį ir sugalvojo, kad galime fone nupiešti laukus ir kaimelį. Aš pradedu piešti kalvas savo piešinyje. Emilija pildo sąvąjį. Dar sulendam į Pinterest pasigrožėti kaip galima linijomis papuošti peizažus (linear landscapes).

Debesys. Aš piešiu kaip moku - garbanotus, animacinius. Visi vienodi ir labai vaikiški (iš serijos pagaliukai rutuliukai). Emilija pasižiūri į mano piešinį ir sako: "Mama, kažkaip tavo debesys nelabai tikroviški... žiūrėk kaip reikia". Ir nupiešia savuosius. Tobula. Gyva. Paryškiname visas linijas markeriu, uždedam paskutines detales (Emilija man primena, kad reikia laiku pasakyt stop) ir paliekam spalvinimui.

Savo piešinio spalvinti neturiu teisės, nes ją jau užsisakiusi Sofija. Jai spalvinimas -  viršūnių viršūnė. Jei Emilija taiklesnė piešime, tai Sofija - spalvų derinime. Smagu žiūrėti kaip abidvi iš skirtingų pusių prieina prie proceso. Sofija - kantri ir labai smulkmeniška. Be to, ji nepasiklysta daugelyje spalvų - tokio sugebėjimo neturiu nei aš, nei Emilija. Jei man reikia iš daugelio spalvų sukurti kažkokią darną... visuomet gaunasi purvinas chaosas. Kažkaip taip jau yra. Sofijai visuomet gaunasi žaisminga spalvų darna. Kažkaip jau taip yra. Emilijai labiau patinka dideli ryškių spalvų plotai. Jei spalvų reikia rinktis daugiau, dažniausiai jas suderina prasčiau nei kad Sofija. Šį kartą gavau stebėtis Sofijos darbo eiga. Ir buvau sužavėta. Kai iš daugybės pieštukų rinkosi reikiamus, ji net nesvarstė, o tiesiog žiūrėjo į spalvas ir rinkosi. Ir kiekvieną kartą - tobulai į visumą, tobulai į tašką. Jei neužsiimčiau su vaikais namie, niekuomet nepamatyčiau tokių nuostabiai subtilių sesių skirtumų. Kokia tai neišpasakyta privilegija - taip aiškiai pamatyti tokius specifinius savo vaikų skirtumus. Kaip gerai, kad ta privilegija neteko kokiam nors visai nesuinteresuotam žmogui. 

Baigiu postringaut. Dalinuosi rezultatu. Prireikė daug kantrybės ir pastangų, bet įveikėm.

Judam toliau. Antras ragas... (pamenat rašiau, kad dailėje bandau griebti jauti už dviejų ragų?... Vienas ragas - tai vat toks piešimas kartu, antras ragas - dailės pamokėlės iš Pinterest.. cho cho cho. Vis tas Pinterest).

2. Meno pradžiamokslis (elementary art lessons). "Žuvys"

Ilgokai užtruko, kol klaidžiodama Pinterest platybėse sujungiau palaidus siūlo galus. Atrodytų, eini į Pinterest, rašai art lessons for kids ir renkiesi iš daugybės variantų. Tačiau viskas yra kiek kėbliau ...bet ne taip sudėtinga, kad būtų neįmanoma pritaikyti namuose. Visų pirma, mokydami dailės / meno, mokytojai nesirenka užduočių pagal "fainumą". Elementaru, Watsonai - žinau, bet man kaip kokiai žirafai prireikė laiko, kol ši žinia suvaikščios į reikiamas vietas. Planuodami pamokas mokytojai visgi turi tam tikrus parametrus, programinius reikalavimus, o pagaliau ir norą perteikti vaikams tam tikrus meno elementus ir principus. Tai palauk... galėtum žmogus išsigooglinti bet kokį art curriculum ir sekti juo, bet vėlgi kėblumas - tos programos surašytos pingvinų kalba. Vien lentelės ir daugybė dėžučių. O mes dėžučių juk nenorim - visi gelbėkitės nuo dėžučių epidemijos. 

Sukau galvą, kaip iš viso Pinterest ir Google triukšmo susidaryti sau šiokią tokią aiškumą. Susidariau sąrašiuką dalykų, kurie standartiškai aprėpiami pirmoje klasėje (sąrašą suderinau - ir papildžiau - su ŠMM gairėmis).



Mano tikslas - pamėginti aprėpti kiek įmanoma daugiau iš šio sąrašo. Įprastai vienos dailės pamokos metu galima apimti kelis iš punktų. Taip išlaikysiu įvairovę ir šiokį tokį balansą, duosiu galimybę vaikams pasiterlioti su pamatiniais meno principais. Vis didesnė nauda nei terliotis vien tik dėl terliojimosi. Tad dabar naršydama Pinterest jau turėsiu konkrečias ribas. Pvz. ieškosiu first grade art lesson symetry - tonos idėjų, elementary art lesson landscapes - imk ir rinkis, elementary art lesson still life - smagumėlis... ir t.t. Deja, už parankės visur veduosi anglų kalbą - labai praverčia. Dar dalinuosi smagiu resursu - kaip prie kiekvieno elemento prieiti per moderniųjų menininkų darbus.

Jau spėjau savo sąrašiuką išmėginti. Pirmas žingsnis - Spalvos: pirminės ir antrinės. Štai ką mes darėm.

"Žuvys" ir juodi klijai

Superingai smagi terlionė. Idėja iš Pinterest.

Pirmiausiai pasigaminau juodų klijų: balti klijai (lipalas) + akrilas arba tušas. Gaminant klijus svarbu juos palikti originalioje pakuotėje, nes kitaip bus nepatogu naudoti. Taip pat susiradau pirminių ir antrinių spalvų ratą (galima pasigaminti patiems - tik šešios spalvos, ieškokit Google primary colour wheel blank, atsispausdinkit ir nuspalvinkit). Šituos geriau pasidaryti iš anksto.

Aptarėm spalvas su vaikais. Pamėginom iš pagrindinių spalvų sumaišyt antrines (geltona + mėlyna, raudona + geltona, raudona + mėlyna). Pasvarstėm, kurios spalvos derinasi tarpusavyje (angl. complimentary colours; pagooglinkit).

Pasiūliau įtvirtinti žinias ir nupiešti žuvis - tik iš šešių spalvų. Pristačiau idėją: piešime šešias žuvis (nes šešios spalvos): tris dideles, tris mažas. Išsikirpom žuvų formas (ovalas ir plekšnės formos trikampis; formų prireikė tam, kad nebūtų verkšlenimų "man nesigauna žuvies forma" ir pan) ir apvedžiojom pieštuku. Tuomet pieštuko linijas užpylėm juodais klijais.

Ir tiek - pirmai dienai baigta, nes reikia laukti kol klijai išdžius. Padedam darbelius saugioje vietoje ir kimbam į kitus darbus (turėjau nusimačius dar vieną spalvų idėją).

Kitą dieną...

...nuspalvinam žuvis akvarele. Tiesa prieš tai papuošiam raštais (aliejinės kreidelės).

Kam juodi klijai? Nes taip akvarelės spalvos nesusilieja, todėl gaunasi švarus paveiksliukas - genialu... ir labai gražiai matosi juodi kontūrai. Štai - žiūrėkite.

Ko išmokom per šį smagų užsiėmimą? Spalvos: pirminės, antrinės, spalvų maišymas, spalvų derinimas. Nauja technika: juodi klijai. Kantrybės laukiant. Mažiausiai keturi punktai iš sąrašo. : )

Smagių terlionių. Pažadu pasidalinti kitomis idėjomis.

O dabar - į trąsą... įrašas baigtas, visi galai užrišti - galiu važiuoti gimdyti ketvirto žirnio.

 

 

Edukacinis šeimų susitikimas Nr2. Tema: MIESTAI