ATGAL Rugsėjis. 3 savaitė. Mintys apie motyvaciją. Ką mokinomės ir ką skaitėm

Po karštligiškų mėginimų pavyti rugsėjį (o jis ėmė ir beveik visas išbėgo), nusprendžiau sustoti. Sustoti ir apmąstyti. Stebėti. Įsiklausyti. Vaikų. Savęs. Šeimos. Sveiko proto. Per pirmas dvi savaites supratau štai ką: net ir tobuliausias planas yra tik planas, o realybėje viskas būna kitaip. Jei visi planai tobulai įsigyvendintų... tuomet būtų nuobodu gyventi (na, ne visai - aš tik taip save guodžiu). Taip pat supratau, kad kai kurių dalykų suplanuoti neįmanoma. Pavyzdžiui, vaikų motyvacija - jos juk nesuplanuosi.

O būna taip: sekmadienį vakare sudelioju tobulai nusisekusį ateinančios savaitės planą. Planas - tobulut tobulutėlis. Su visais madingiausiais planavimo elementais. Išmargintas tik man suprantamomis spalvomis ir ženklais. Viename plane ir planas A, ir B, ir C. Ir idėjos žaidimams, eksperimentams. Ir dar šis bei tas. Na gi - pirmyn! Išaušta pirmadienis. Kimbam į darbus. Vaikams pristatau kelias idėjas. Jos sutinkamos entuziastingais mėė ir vėė. Nenoriu. Neįdomu. Tik ne skaityti. Tik ne rašyti. Ir panašiai. Grįžtam prie seno "taip reikia ir viskas" , ir šiaip ne taip, su pasistumdymais renkame pliusiukus (jei yra planas, turi būti ir pliusiukai...). Ar pažįstamas scenarijus? Man labai pažįstamas. Tad ėmiau ir nusprendžiau šią savaitę atrasti, kas gi motyvuoja mano vaikus...

 

Atradimai motyvacijos srityje

Kelios mintys apie motyvaciją, o po jų - apie savaitės mokslus. Persiprašau už ilgą įrašą...

1. Bendrai motyvacijai: naujas mokytojas. Vieną dieną turėjau palikti Emiliją vieną su savo tėvais. Uždaviau jai "namų darbus", kuriuos turėjo atlikti kartu su močiute (aš tuo tarpu su Matu ir Sofija važiavau į Kindermusik užsiemimus). Naujas mokytojas - naujas ūpas. Su močiute viską suvedžiojo, suskaičiavo, perskaitė kuo puikiausiai ir su nauju užsidegimu. Valio... eureka! Rezerve dar turiu keturis suaugusius žmones, kurie kartais galėtų pabūti tais "naujais mokytojais"... Tikras turtas. Tad pamoka man: pažvelk į viską daug lanksčiau, leisk sau paprašyti pagalbos.

2. Bendrai motyvacijai: sirgalių komanda. Kai išmokstame kažką naujo, su visais sąsiuviniais, darbeliais, piešiniais, plakatais bei naujai įgytomis žiniomis bėgame pas močiutę, senelį ir Ritą. O tai juk - pati entuziastingiausia palaikymo komanda visame pasaulyje. Vaikams tereikia išgirsti nuoširdžius senelių padrąsinimus ir jie prisipildo kuro ateinančioms kelioms dienoms. Išbandytas reikalas. Pamoka man: vertink savo vaikų palaikytojų komandą.

3. Bendrai motyvacijai: didysis sirgalius. Nors seneliai ir močiutės yra pati geriausia palaikymo komanda, bet svarbiausias vaiko sirgalius visgi yra tėtis ir mama. Šią savaitę stengiausi būti pačiu pačiausiu Emilijos sirgaliumi. Džiūgavau, kai jai pavyko iškeverzoti gražią S, liejau palaikymo šūksnius, kai jai pavyko parašyti diktuojamus žodžius. Gyriau, drąsinau, skatinau. Kaip tik mokėjau. Ir iš visų įmanomų jėgų stengiausi neskubinti ir nekritikuoti. Reikėtų, kad Emilija iš manęs išgirstų ir dar daugiau padrąsinimo žodžių. Deja, bet mano spartietiškam "aš" vis dar reikia apie tai priminti. Pamoka man: padrąsinimo ir nuoširdaus palaikymo niekada nebus perdaug.

4. Bendrai motyvacijai: kilk iš vietos. Pastebėjau, kad pajudėjimas (su pakvailiojimais) tarp sėslių užduočių kažkaip suteikia naujų jėgų kitai užduočiai. Tad parašę dailyraštį puolam mankštintis, o po mankštos sušokam kvailų ančiukų šokį. Po šokio juokiamės. O po juoko sėdam skaityti Zylutės. Suveikia beveik visada - tekstai susiskaito kaip saldainiukai. Turbūt dėl to, kad po juoko dozės visos Zylutės atrodo kažkaip žaismingai ir nekaltai. Pamoka man: daugiau judėti,  daugiau juoktis.

5. Bendrai motyvacijai: let it go. Atradau sau pačiai: jei vaikams neįdomu, tuomet gali būti, kad tas dalykas jiems ... tiesiog neįdomus (tiesa, būna, kad galima prisikabinti prie pačio pateikimo... bet juk pasitaiko ir tiesiog nesudominančių dalykų, ane?). Galbūt jis dar neįdomus, o galbūt - tiesiog neįdomus ir tiek. O jeigu neįdomu ir jeigu tai nėra esminis dalykas... tuomet geriausia padaryti taip, kaip darė Elza iš "Ledo Šalies": Let it go, let it go... Šią savaitę taip nutiko ir man. Kalbėjom apie piramides. "Neįdomu", sako man Emilija. "Kaip gali būti neįdomu!?", galvoju sau, "juk tai - pi-ra-mi-dės". Išmėginau visus įmanomus sudominimo būdus, bet nieko nepešiau. Po ilgų bandymų sudominti, staiga toptelėjo mintis: o gal visgi jiems tikrai neįdomu? Ar piramidės yra gyvybiškai svarbu čia ir dabar? Ne? Tuomet - let it go!... pasaulis nenustos egzistavęs, jei mano savaitės plane pritrūks kelių pliusiukų istorijos srityje... Tad įkvepiam. Iškvepiam. Ir gyvenam toliau. Pamoka man: paleisk neesminius dalykus.

6. Bendrai motyvacijai: dėmesingumo ir draugystės pamokos. Visi suaugę žino, kaip svarbu yra atrasti raktą į vaiko širdį. Kaip svarbu yra būti vaiko draugu, o ne vien tik aprūpintoju, mokytoju, draudėju. Tą žinom. O ar dažnai susimąstom, kad draugystė yra dviejų žmonių bendradarbiavimo rezultatas? Ir visiškai gali būti, kad kai kurie šiai minčiai nepritars, tačiau, mano manymu, mes per mažai savo vaikus mokome būti gerais draugais. Knygynų lentynos lūžta nuo įvairiausių knygų apie bendravimą su vaikais, apie tai ką galima ir ko negalima vaikams sakyti, apie tai kaip jie auga, kodėl auga, su kuo auga ir t.t. Kartais žmogus pasijunti, kad neperskaitęs bent vienos iš tokių knygų, negali savęs vadinti mama arba tėčiu. Ir kad vaikas yra tokia enigma, kad be reikiamų įrankių prie jo neprieisi. Koks užburtas ratas. O juk visa tarpusavio santykių esmė paslėpta vos keliuose žodžiuose: mylėk savo artimą kaip save patį. Juk iš esmės tai visai paprasta (nors kartu ir be galo sunku...). Pastebėjau, kad mėgindama draugauti su savo vaikais aš stengiuosi būti geriausia įmanoma drauge. Nepaisau savo norų, jausmų, savijautos, nepaisau vaikų užgaulaus elgesio. Kas tai? Visa pakelianti meilė ar noras bet kokia kaina tiesiog kažkaip neprarasti santykio su vaiku? Gal skamba ir visai išmintingai, tačiau jeigu aš nepamokysiu vaikų, kad į draugystės taurę kažką įdėti turi ir jie patys, tuomet jie ir taip ir nesužinos, kaip būti tikru draugu!

Tad paskutines kelias savaites mudvi su Emilija mokinomės būti draugėmis. Paaiškinau, kad vienas iš vertingiausių dalykų, kurį draugas gali atnešti į draugystę - tai vienas kito dėmesingas išklausymas. O išklausyti, tai reiškia nesiraukyti, nenustatyti rūgščios minos, nesirangyti, nesimuistyti, o tiesiog ... klausytis. Skirti pašnekovui savo dėmesį. O tai yra vienas iš vertingiausių įgūdžių bet kokiuose santykiuose (pradedam mokintis šeimoje, panaudojam vėliau santuokoje... ehem). Tad va. Dėmesingas klausymas. Bet ne todėl, kad reikia, o todėl, kad tai yra nuostabi dovana, kurią mes galime duoti vienas kitam. Paaiškinau Emilijai, kad jos dėmesingas išklausymas be galo pradžiugina mane, o svarbiausia - tai sustiprina mudviejų draugystę. Žinau, septynių metų vaikui tai nepaprasta žinia, tačiau lenk medį kol jaunas, ane? Pamoka man: jei nori, kad vaikai tavęs dėmesingai klausytų, ir tu jų klausyk dėmesingai... (lenksim ir pagyvenusį medį).

7. Prizas (atitinkantis vaiko meilės kalbą). Nupirkau Emilijai Katino Teodoro rašymo pratybas ir pasakiau: "kai viską suvedžiosi (tvarkingai ir kruopščiai), važiuosime į vandens parką". Suveikė. Lyg ir. Bet ne taip, kaip tikėjausi. Po kelių dienų pasidarė aišku, kad Emilijai nelabai ir terūpi važiuoti į vandens parką. Keista. Sprendžiam rebusą. Ir kaip tik po kelių dienų su Agne kalbėjomės apie vaikų meilės kalbas. Emilijos meilės kalbos - fizinis prisilietimas ir laiko leidimas kartu. Eureka... Staiga viską supratau... Juk kai pasiūliau vandens parko variantą, jos pirmas klausimas buvo "mama, ar tu važiuosi kartu". Emilijai ne tiek svarbus vandens parkas, kiek važiuoti ten kartu su manimi. Nieko nuostabaus - aš esu lygiai tokia pati. Tad dabar suformulavau žymiai tikslesnį prizo apibūdinimą: "kai tvarkingai suvedžiosi visas pratybas, abidvi važiuosime į kiną (nėščia į vandens parką - nelabai). Taip - tik aš ir tu". Suveikė. Lyg su burtų lazdele. Pamoka man: nepamiršti, kad visi trys mano vaikai kalba skirtingomis meilės kalbomis.

...kelios praktinės idėjos dėl rašymo ar skaitymo:

- Parašyti laišką... o svarbiausia jį įdėti į tikrą voką, užklijuoti tikrą pašto ženklą, užrašyti tikrą gavėjo adresą (o kaip būna įdomu kai gavėjas ir siuntėjas yra tas pats asmuo!... che che), kartu su laišku į voką įdėti siurprizą gavėjui, išmesti tą laišką į tikrą pašto dėžutę. Ir laukti. Mamos tikslas - vaikas rašo, vaiko tikslas - visa kita. Visi laimingi.

Gauti laišką. Šią savaitę Emilija gavo laišką. Kaip jums atrodo, ar reikėjo ją įkalbinėti tą laišką perskaityti? Tikrai ne. Taigi, fantastiška idėja. Pašto dėžutė yra, vadinasi galima ir laiškus gauti. Turbūt pavyktų ir su slaptais rašteliais - galėčiau Emilijai po pagalve palikti slaptą pranešimą, kurį ji turėtų perskaityti pati... nes juk tai slaptas pranešimas, skirtas tik vienai vienintelei Emilijai. Gal tame pranešime galėčiau pranešti, kur yra paslėptas skanėstas... skirtas vienintelei Emilijai? O skanėstai Emilijai juk patinka. Vis šioks toks paįvairinimas.

- Šiuolaikinės technologijos: skype ar messenger. Labai netikėtas atradimas (netikėtas, nes tikrai netikėjau, kad iš kompiuterio galima išspausti kažką gero). O buvo taip. Šią savaitę Emilija gavo užduotį: išsiaiškinti mėgstamiausią artimų žmonių spalvą. Kai kurie artimieji gyvena ne Lietuvoje. Tad nusprendėm parašyti jiems žinutę per messengerį. Kad būtų įdomiau rašė pati Emilija. Smagiausia buvo gauti atsakymą - Emilijai teko garbė  ne tik atsakymo sulaukti, bet dar jį perskaityti. Skaitė su pačiu didžiausiu užsidegimu. Tiesa, pats žodžių spausdinimo principas yra nebloga mankšta smegenims (galima suderinti su garsinės analizės žaidimais).

 

Mokslai

Biblija

Paskutines dvi savaites darbuojamės visi drauge: visi šeimos nariai tvarkomės su savo šneka. Naudojome tokias eilutes:

Švelnus atsakymas nuramina pyktį, aštrūs žodžiai sukelia rūstybę. Maloni kalba – gyvybės medis, šiurkšti šneka prislegia dvasią. (Pat 15:1 ir 4)

Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; bet tik tai, kas gera, kas tinka ugdymui ir suteikia malonę klausytojams. (Ef 4:29)

Apie švelnią kalbą galima daug kalbėti, bet visai nepajudėti iš vietos. O iš vietos pajudama tuomet, kai iš teorijos tiesiog pereinama į praktiką. O praktika pradedam nuo savęs. Tad bandėm pereiti į praktiką - visiems teko daug atsiprašinėti, atleidinėti, nutylėti, susitvardyti. Skaudžios nuolankumo pamokos. Taip pat toliau skaitome NT pagal praeitame įraše minėtą skaitymo planą. Tuo pat metu dairomės naujos medžiagos rytiniams pasisedėjimams. Vienas iš kandidatų: Marty Machowski "Old Story New". Sprendžiant iš labai palankių atsiliepimų bei rekomendacijų - tai puikus krikščioniškas resursas visai šeimai. Aprašysiu, kai įsigysim.

 

Gimtoji kalba

Mįslės. Tokia buvo savaitės tema "Šaltinėlyje". Nenauja tema, bet visuomet smagu prie jos sugrįžti. Iš bibliotekos parsinešiau labai smagią mįslių knygutę: Nijolės Blaževičiūtės "Mįslių karuselė". Joje mįslės parašytos eilėraščio forma. Tad pirma aš vaikams uždavinėjau mįsles, o jie bandė įminti. O paskui vaikai kūrė savo mįsles pagal knygelėje nupieštasiliustracijas. Buvo įdomu stebėti, kaip mįslių kūrime atsispindi skirtingos Emilijos ir Sofijos asmenybės. Štai judviejų mįslė apie vorą:

Sofija: Jis gaudo muses. Atspėk kas.
Emilija: Storas ponas eina per žvaigždėtą dangų... pavojingas musėms. Atspėk kas.

Sofija - konkreti, tikslinga. Emilija - poetiška, improvizuojanti. Pamėginkit ir jūs pažaisti su savo vaikais. Labai smagu.

Skaitymas. "Šaltinėlio" mokytojo knygoje parašyta taip: "jei pirmokai suvokė raidės ir garso ryšį bei išmoko raides (garsus) sujungti į skiemenis, jie galima sakyti, beveik išmoko skaityti". Tad Emilija, galima sakyti, beveik jau išmoko skaityti. Dabar kai sėdame prie teksto, pradedame nuo pirmos raidės: tariam ją ir betardamos jungiam prie jos kitą garsą ir t.t. Šiek tiek pastovumo iš mano pusės ir pastangų iš Emilijos, ir savaitės pabaigoje jau matėm ryškų progresą. Naudojam "Zylutę", "Vyturėlis B" bei "Labas raidę". Apačioj Vyturėlio B skaitymo pratimas. Man labai patinka to seno vadovėlio švara ir vientisumas...

Rašymas. Kėbliausia dalis tiek man, tiek Emilijai. Turbūt labiausiai dėl to, kad abidvi paniškai nemėgstame būti rėmuose. Matau, kad mokantis dailyraščio vyksta kažkokia vidinė išlikimo kova, abidvi bandome atrasti naudą ir neprarasti savęs. Žinau - pernelyg filosofiška, tačiau saviraiškos srityje mudvi su dukra esame tiesiog filisofiškai nusiteikusios spartietės. Raitėm S ir L. Tiesa, diktantai sekasi daug geriau ir tuom abidvi labai džiaugiamės - šią savaitę Emilija teisingai išgirdo ir parašė visus diktuojamus žodžius.

Poezija. Parsinešiau iš bibliotekos Sigitos Gedos "Baltąją varnelę". Tai toks baltų eilių rinkinys vaikams (tiesa, mes šiek tiek šoktelėjom į priekį, nes S.Gedos elėraščiai rekomenduojami 3 klasėje). Labai keisti, bet kartu įtraukiantys eilėraščiai. Kartais sunku suprasti, ar eilėraštyje vyksta aukštosios estetitkos paroda - viskas skamba beprasmiškai gražiai - ar kažkoks slaptas simbolių mūšis. Pernelyg nesigilinu - interpretacijos rašyt juk nereikia. Cho, cho. O kadangi mes dažnai eilėraščius mėgstame dainuoti, tai mokėmės dainuoti "Vaikai po lelijom", Ar teko girdėti? Labai smagi V.Kernagio dainelė.

Knygos. Nuo vasaros nepabaigėm A.Lindgren "Kalis Bliumkvistas ir Rasmusas. Trečia knyga apie Kalį Bliumkvistą". Liko vos keli skyriai - nuostabi, kvapą gniaužianti knyga. Be to, su Emilija pradėjom Edmondo di Amičio "Širdį" - labai šilta dienoraščio forma parašyta knyga apie vaikystę, draugystę, gyvenimą, skausmą, džiaugsmą. Kelis kartus į savaitę prisėdam ir sudorojoam kelis skyrius. Aš išnaudoju progą lavinti Emilijos atpasakojimo sugebėjimus - užduodu klausimus apie skaitytą ištrauką.

Gramatika. Toliau darome garsinės analizės užduotis (ištariu žodį, Emilija skaičiuoja girdimus garsus ir pan). Gramatikos pratybos darėm dar ir tokią užduotį - manau galima pritaikyti ir neturint pratybų (surašykite grupėmis taškelius 4, 5, 6, 7; tuomet sakykite gyvūnus ar daiktus, o vaikas turi parodyti, kiek tame žodyje yra garsų).

 

Matematika

Tvirtinam atimtį. Ar jau sakiau, kad dievinu Singapore Math programą? Sakiau, ane? Tai sakau dar kartą - kokia šauni programa! Apačioje aprašysiu kelis principus, kurių pagalba mokėmės suprasti kas per daiktas yra atimtis - manau gali praversti visiems tėvams.

Pirmiausia - Singapore Math prie matematinių tiesų prieina iš situacijos, per piešinius ar žaidimus. O procesas atrodo štai taip:

I žingsnis. Kuriame istorijas su atimtimi. Kolkas viskas tik žodžiu ir piešiniais.

Per paveikslėlius vadovėlyje:

Buvo 8 paukščiai, 3 nuskrido, liko 5. Buvo 7 vaikai. 2 turėjo aitvarus. 5 neturėjo aitvarų.

Taip pat su įvairiais smulkiais daiktais (kamšteliai, monetos, mašinėlės ir pan).

Kurkite atimties istorijas su daiktais:

1 situacija: A-B=C. Buvo A daiktų. B dingo. Kiek liko? Koks C?

Išdeliokit ant stalo (arba pieškit) 7 monetas: "Buvo 7 monetos". Tuomet visas monetas uždenkit. Išstumkit 2 monetas (5 lieka paslėptos): 2 monetas išleidau. Kiek liko? Bandykit su kitais skaičiais ir objektais. 

2 situacija: A-B=C. Buvo A daiktų. Iš jų B vienokie, C kitokie. Žinant B, išsiaiškinti C. Jei vienokių daiktų rinkinyje yra B, tuomet kiek kitokių daiktų? Koks C?

Išdeliokit ant stalo (arba pieškit ką nors popieriuje) 7 kamštelius (dviejų skirtingų spalvų). Visus uždenkite. Atidenkite tik vienos spalvos kamštelius. Sakykite: "Iš viso yra 7 kamšteliai. 4 iš jų žali. Kiek kamštelių kitos spalvos? Bandykit su įvairiais kitais skaičiais ir objektais.

3 situacija: A-B=C. Buvo A daiktų. Kažkas nutiko. Liko C daiktų. Kiek daiktų dingo? Koks B?

Išdeliokit ant stalo (arba pieškit ką nors popieriuje) 7 kamštelius. Visus uždenkite. Uždengę paimkit 4 kamštelius, atidenkite likutį. Sakykite: "Buvo 7 avys. Naktį atėjo vilkas ir kažkiek avių suvalgė. Ryte atėjau pažiūrėt - liko 3 avys. Kiek avių suvalgė?" Vaikas žinodamas, kad buvo 7 avys, o liko 3, gali nuo 3 skaičiuoti iki 7 (tą darė praeitose pamokose) ir taip sužinoti skirtumą.

4 situacija: A-B=C. Tėtis man padovanojo kažkiek daiktų. Brolis prisipažino, kad B daiktų paėmė. Nubėgau suskaičiavau, kad liko C daiktų. Kiek jų turėjau pačioje pradžioje? Koks yra A?

---

Pabandykit į situacijas įpaišyti NULĮ. Pavyzdžiui "Turėjau 7 saldainius. Paslėpiau nuo vaikų. Vaikai surado. Grįžau ir patikrinau, kad dar vis turiu visus 7 saldainius. Kiek vaikai suvalgė? Nulį. A-0=A." Arba: "Turėjau 5 morkas. Vakare pažiūrėjau, kad krepšelyje morkų nebeliko (tai nulis). Kiek morkų suvalgėm? A-A=0. Tikrai atrodo pakankamai primityviai, bet, patikėkit manim, kai kuriems vaikams būtent tokio tempo ir reikia!

II žingsnis. Kuriame istorijas su atimtimi. Pieštas (daiktų) istorijas išreiškiame ir skaičiais.

Šiame etape aš piešiau (t.y. daiktų nebenaudojau), nes Emilija puikiai priima tokią išraiškos formą. Piešiam 5 balionus. Apačioje parašom 5. 3 Balionai sprogo. Tad 3 užtušuojam. Paaiškinam, kad šitą užtušavimą matematikoje galima pavaizduoti paprasčiau - brūkšneliu. Tad prie 5 parašau "- 3". Kiek liko? Vaikas atsako 2. O aš dar primenu, kad matematikoje naudojamas ženklas, kuris vadinasi lygu.

Paaiškinam visus formalumus ir toliau daug praktikuojam: visas viršuje išvardintas keturias situacijas piešiame ir rašome. Kai vaikas įsikerta, pasunkinat užduotį: nupiešiat situaciją jūs, o vaikas užrašo skaitmenimis. Ir iš kitos pusės: jūs užrašot paprastą atimtį skaitmenimis, o vaikas ją nupiešia. Pamėginkit pasunkinti: 2-2=0 arba 5-0=5. 

III žingsnis. Kuriame istorijas žodžiu, o jas išreiškiame skaičiais. Tačiau nežinomo skaičiaus nebeparašome, o leidžiame vaikui atspėti.

Pavyzdžiui istorija su saldainiais. Turėjau 7 saldainius, liko 5, kiek suvalgė Matas? Rašau ant popieriaus 7 -    = 5. Prašau, kad Emilija parašytų arba pasakytų, koks skaičius bus tuščioje vietoje. Išbandau su visomis keturiomis situacijomis. Pačiai pabaigai palieku sunkiausią - užrašau atimtį skaičiais ir nebepasakoju istorijos. Ir žinote kas nutinka? Emilija viską išsprendžia. O ten kur neišsprendžia... nusipiešia sau istoriją... ir išsprendžia tuomet. Vienokiu ar kitokiu būdu - teisingas atsakymas garantuotas. Genialu.

Šiuos tris žingsnius tvirtinome kelias savaites, tačiau prieš tai visą pusmetį dėjome labai svarbius sudėties pamatus. Prieš pradedant dirbti su atimtimi, Emilija jau mokėjo visas galimas sudėties kombinacijas iki 10. Taip pat jau mokėjo naudotis daugiau nei vienu sudėties būdu. Reguliariai pakartojame sudėti mintinai (mental math). Prieš pradedant atimtį, Emilija jau žinojo visas šias kombinacijas. Jas mokėmės tokiu pačiu istorijų principu, bei žaisdamos kortomis arba tiesiog kartojomės mintinai.

Dar kartą: matematikoje svarbiausia stiprūs pamatai. Taip pat - lankstumas (tai yra - įsitikinimas, kad problemą galima išspręsti ne vienu būdu ir kad neteisingo būdo išspręsti problemai nėra...

 

Istorija ir geografija

Praeitame įraše pasidalinau savo argumentais dėl istorijos mokymo nuo pirmos klasės. Šiame įraše apie tai iš praktinės pusės.

Savaitės temos: Stounhendžas, Egiptas ir Indo slėnio civilizacija. Kaip tai vyksta ir kaip į viską įsipina geografija? Labai paprastai. Pirmiausia išsitraukiam didesnio formato viso pasaulio žemėlapį (tokius žemėlapius nebrangiai galima nusipirkti prekybos centruose knygų skyriuje arba internetu).

Prisimename visus žemynus (tam naudojam smagią dainelę), įvardinam vandenynus. Tuomet randam Izraelį - tai atskaitos taškas. Emilija visada paklausia, kur yra Lietuva. Randame Lietuvą. Tuomet atsiverčiam Biblijos atlasą ir tvirtinam savo geografijos žinias toliau: aš klausiu, o Emilija rodo. Kolkas išmokome šias vietas / vandens telkinius:

Didelis žemėlapis: Žemynai + vandenynai
Detalesnis žemėlapis: Viduržemio jūra, Judoji jūra, Kaspijos jūra, Persijos įlanka, Raudonoji jūra, Nilas, Tigris, Eufratas, Derlingasis pusmėnulis, Mesapotamija, Egiptas, Graikija, Mažoji Azija, Indostano pusiasalis, Indo ir Gango upės

Galbūt atrodo daug, bet žingeidus pirmokas per trijų savaičių laikotarpį tiek išmokti gali. Ypač tuomet, kai niekas (apart natūralaus žinių troškimo) jo tai neverčia daryti... Tikras malonumas.

Prisiminę žemėlapį einame prie dienos temos. Jau rašiau apie nuostabią istorinių įvykių kortelių priemonę, kurią naudojame, tačiau net ir neturintys minėtų kortelių galite tą daryti namuose su vaikais. Štai kaip tai darome mes. Pirmiausia, vaikams parodau istorinio įvykio kortelę (tai gali būti bet koks kitas vizualus elementas), paskaitau arba papasakoju apie tą istorinį įvykį (aš tam naudoju "Mistery of History" knygą, tačiau tai gali būti ir vaikiškas istorijos atlasas, vikipedija arba bet koks kitas resursas). Visuomet šalimais turiu paruoštą planšetę (ar kompiuterį), kad galėčiau reikalui esant pasinaudoti. Tarkim, kai mokinomės (čia kitos savaitės įrašas, bet jie persipina) apie Mino civilizaciją, man skaitant tekstą Emilija piešė karalių Miną ir minotaurus, o Sofija per planšetę žiūrinėjo freskų nuotraukas. Jei paskaičius tekstą, vaikams kyla noras pasikapstinėti giliau, lendam į youtube - ten gausu informacijos, nors gaila, kad didžioji dalis yra anglų kalba - tuomet sėdžiu šalia ir verčiu.

Kartais vaikai nenori nieko žiūrėti per youtube, o ką nors daryti savo rankomis (praeitą savaitę mėginom dantiraščiu užrašyti savo vardus), o šią savaitę vaikai statė savo Stounhendžą.

,

Kaip naudojamės youtube? Dažniausiai mums aktualia istorijos tema atrandu kokį trumpą video klipą, kuris padėtų vaikams bent jau suuosti vietovės spalvas, kontekstą, klimatą ir pan. Kartais netikėtai užkliūname už ko nors itin įdomaus. Tarkim, kai ieškojom ko nors įdomesnio apie Indo slėnio civilizaciją, vėl prisiminėm archeologiją. Radau tikrai įdomią dokumentinę laidą, apie tai kaip archeologų komanda Anglijoje tyrinėja jau išnykusius anglosaksų kaimus. Tiesa, laida nenauja, todėl priemonės ir metodai gal kiek pasenę, bet vistiek baisiai įdomu. Galiausiai Emilija pareiškė: "Būsiu archeologė, bet tik jeigu nereikės taip nuobodžiai ir ilgai kasinėti"... Mat archeologai kasinėja ne su kastuvais, o su šaukštais ir teptukais... o tai reikalauja geležinės kantrybės.

Jei vaikai būtų kiek vyresni, būtų smagu visus išmoktus dalykus kažkaip pažymėti užrašų sąsiuvinyje, bet šiuo metu nieko nerašom, nieko nežymim ir nekataloguojam - tebūna tai mano vaikų ir jų žingeidumo reikalas. Galbūt ateityje pritaikysim kokią nors journaling ("konspektavimo") sistemą, tuomet tikrai apie tai pasidalinsiu.

 

Anglų kalba

Pagaliau traukinys pajudėjo. Savaitės tema: "My Family". Nors pavėluotai, bet visgi pasigaminom šeimos plakatą, su visų artimųjų nuotraukomis.

Plakatą išnaudojom taip:

Pirmas etapas. Mokomės naujų žodžių uncle, aunt, husband, wife. Kiekvienas paeiliui pristatome visą šeimą: "Hello, my name is Emilija. This is my big family. This is me (rodo plakate). This is my brother Matas. This is my sister Sofija. Ir t.t. iki dėdės ir tetų. Tuomet aš rodau plakate ir klausinėju: Is this your uncle? E/S atsako: Yes, it is. Paįvairinu - viską sumaišau ir klaidingai pavadinu šeimos narius (Matas - tai sister, aš - tai grandmother ir pan). Vaikai gauna progą atsakyt neigiama forma: Is this you aunt? No, it's not. It's my uncle.

Antras etapas. Vaikai gavo užtuotį apklausti visus artimuosius ir sužinoti jų mėgstamas spalvas ir užsiėmimus. Žurnalistinis darbas - nebloga mokymo priemonė (kadaise tokį žurnalistinį tyrimą darėme, kai ruošėmės edukacinei temai apie dviračius).

Visą surinktą informaciją sudėjom į plakatą ir tuomet galėjome pasakojimą apie savo šeimą išplėsti (tiesa pomėgius ir spalvas išskirsčiau skirtingom dienom). "Hello, my name is Emilija. This is my big family. This is me. My favourite colour is glittery white (glitter - ant bangos). This is my father. His favourite colour is blue." ir t.t. Svarbu išlaikyti pastovumą struktūroje ir viskas einasi kaip iš pypkės. Per kartojimą vaikai po truputį įkirto his ir her. Užduodu klausimus: Is his favourite colour blue? Arba What is your uncle's favourite colour? Ir pan.

Trečias etapas. Prie spalvų pridedam pomėgius: "Hello, my name is Emilija. This is my big family. This is me. My favorite colour is glittery white. I like to ride my bike. This is my father. His favorite colour is blue. He likes to walk in the forrest." Struktūra: I like to... He/she likes to... Aš vėl užduodu klausimus: What does your father like to do? What do you like to do? Do you like to ride a bike? Plakatą dar kurį laiką pasilaikysim ant sienos - be galo vertingas įrankis.

Be plakato toliau mokinamės action verbs. Be jokių ypatingų ceremonijų ar papildomų priemonių - tiesiog 5 nauji veiksmažodžiai per savaitę. O youtube mėgavomės šiomis angliškomis dainelėmis (jas rinkdama taikiau prie savaitės temos).

This is my family - american english ir labai basic, bet vaikams labai patiko melodija, todėl klausėmės kelis kartus.

Do you like? - klausimas Do you? ir Yes, I do. No I don't atsakymas.

Can you? - labai vaikų pamėgta. Klausimas Can you? ir Yes, I can. No I can't atsakymas.

Balloon song - spalvom įtvirtinti. Labai smagi ir gerai įsimenanti melodija.

Taip pat žiūrim Peppa Pig. Labai malonu jau dabar išgirsti ir atpažinti išmoktus veiksmažodžius! Tikrai gera mokymo priemonė.

 

Pasaulio pažinimas, etika

Pasaulio pažinimo savaitės tema: kelio ženklai, saugus eismas. Daugelį vadovėlio siūlomų eismo ženklų (perėja, požeminė perėja) vaikai jau žinojo, tad daugiau kalbėjom apie atšvaitų naudojimą, ėjimą teisingą kelio puse ir apskritai saugų elgesį gatvėje (mano saugumo versija: nešok po ratais. būk visada š-a-l-i-a mamos ar tėčio, neik vienas per gatvę ir pan... vadovėlyje visgi vaikams suteikta galimybė ir savarankiškai eiti per gatvę...). Savaitės eigoje keliaudami atidžiau stebėjome kelio ženklus, o namie iš kilimų pasidarę gatvę, mokinomės eiti teisinga kelio puse.

Taip pat kalbėjom apie įvairius maršrutus bei žemėlapius. Lyginom skirtingo mąstelio žemėlapius - detalų miesto žemėlapį, šalies žemėlapį. Emilija piešė tikslų mūsų gatvės planą - nurodė tikslią pašto dėžutės vietą mūsų naujai paštininkei, kuri niekaip negalėjo vasarą mūsų atrasti. Pakalbėjom apie prekybos cetrų planus bei pastatų evakuacijos planus.

Etikos savaitės tema: kam reikalingos taisyklės? Kažkur savaitės eigoje palietėm... pokalbio forma. Kita vertus juk ir taip nuolatos su vaikais kalbame apie taisykles, tad ši tema ir taip išvaikščiota skersai išilgai, todėl neišsiplėsiu. Tiesa paminėsiu, kad dar vasarą Aurimas labai smagiai su vaikais diskutavo šia tema. Kodėl reikia klausyti tėvų ir paklusti taisyklėms? Vaikų atsakymas: nes taip parašyta Biblijoje. Ėhėm, nebesuvartysi. Gerai, užskaitom tašką. Bet klausiam toliau: O kaip jums atrodo, kodėl taip parašyta Biblijoje? Juk Dievas nepaliepė vaikams klausyti tėvų vien tik dėl smagumo... Vaikai susimąstė, bet taip ir neatsakė. Todėl teko atsakyti pačiam Aurimui: o todėl, kad Dievas žino, kad paklusti tėvams yra išmintinga, saugu. Kai tėvai sukuria tam tikras taisykles, jie tą daro vaikų labui, o ne savo pasimėgavimui. Tą patį taisyklių / apsaugos modelį pritaikėm kalbant apie paklusimą valdžiai ir pan.

 

Dailė, muzika, šokis

Muzika. Šią savaitę Matui ir Sofijai prasidėjo Kindermusik užsiėmimai. Sofija - jau rimtų mokinių klasėje, o Matui - pirmas kartas. Abu labai pasitempę ir laimingi. Emilija pernai baigė Kindermusik programą, o toliau lanko dainavimo pamokas. Kažkur planuose dar ir pianinas, bet kolkas tik planuose - per mažai dar vandens nuo vasaros nutekėjo. Tiesa, groti pianinu visgi nusprendėm mokinti namie. Tik vienas galvos skausmas - pagal kokią programą... Nagrinėjausi įvairiausius mokymo metodus ir panašu, kad šiuo metu mums geriausiai prilips štai ši mokymo programa (nuorodoje informacija, bet medžiagą patogiausia pirkti iš Amazon). Tiesa, reikia paminėti, kad ši medžiaga visgi gali būti naudojama tik tuo atveju jei mokytojas pats moka groti instrumentu (toks mūsų namuose yra Aurimas, tad jam ir teks garbė mokyti Emiliją). O šiaip bendrai muzikos sritis mane truputi liūdina... vos prieš kelis mėnesius mūsų namai nuolat skambėdavo nuo dainų ir šėlionių, bet per vasarą dėl visokių šeimyninių rūpesčių visa tai visai nepastebimai išgaravo. O susigrąžinti tai ką ilgai puoselėjome ir auginome, o paskui praradome, visgi nėra taip lengva. Bet nosies, žinoma, nenukabinu. Atsigriebsim.

Dailė. Paskutiniame įraše nebespėjau aprašyti. Įdomi tema: portretai, karikatūros, autoportretai. Pamėginkit ir jūs su savo vaikais. Pirmiausia rekomenduoju pasinagrinėti žinomiausius visų laikų portretus (internete gausu gerai pateiktų resursų, tiesiog ieškokite "famous portraits", "famous portrait paintings" ar pan; pvz. čia). Pakalbėkit apie pavaizduoto žmogaus nuotaiką, apie pasirinktas išraiškos priemones. Palyginkite skirtingų laikotarpių portretus. Mano vaikams be galo patiko. Po teorinės dalies griebėm jautį už ragų. Emilija išsitraukė visu turimus dažus, pasisodino Ritą (tai teta, bet beveik močiutė, o geriau tiesiog - Rita) ir gerą pusvalandį, neatsitraukdama, su visu tam reikalingu dailininko susikaupimu tapė jos portretą. Rezultatas apačioje, bet visa esmė visgi buvo pačiame procese: dailininko pozoje, rimtume, rankų mostuose. Nuostabus patyrimas.

Tiesa, Agnė parekomendavo dar vieną smagumėlį: simetrija veiduose. Šiaip mūsų veidai nėra simetriški - tai žinom. O kaip atrodytumėm jei būtume visiškai simetriški? Pabandykite sužinoti. Tie, kas draugaujate su Photoshopu, simetriškus veidus galite pasidaryti patys, o visi kiti pasinaudokite patogiomis programėlėmis. Štai kad ir šita.

***

O šią savaitę prisiminiau Pinterest (taip, ta nuostabi platforma, kurioji prisivalgai daug idėjų ir nei vienos neįgyvendini...). Lietaus proga kūrėm tokį smagų darbelį..

Šokis. Šokom ančiukų šokį bet kiek kitaip. Vadovėlyje kalbėta apie šokio judesius aukštai, per vidury ir ant žemės. Užleidau vaikams muziką ir diktavau šokio diktantą - aukštai, per vidurį, žemai, ratu, šonu, pirmyn, atgal. Jiems beprotiškai patiko, o man tai buvo savotiška "ramybės" pertraukėlė...

***

Tiek apie 3 savaitę. Gerų mokslų : )

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kaip stresas ir nuovargis viską apvertė aukštyn kojom