ATGAL 16 savaitė. M, mėnulis, Mocartas

Ilga, labai turininga ir be galo rudeniška savaitė. Minėjau, kad šią savaitė pasimatys, kokia bus mūsų dienotvarkė, nes vaikai pradėjo lankyti būrelius... Tad regis, kad iki naujų metų nusimato daug veiksmo.. Jason Bourne tipo veiksmo...

Biblija. M raidė, todėl meilė. O kas gi kita jei ne 1 Kor 13 "Meilė kantri, maloni...". Kodėl gi ne, pagalvojau. Sužinosim, kokia yra meilė. Kantri, maloni, nepavydi ir t.t. Kaip stojom prie pirmos savybės, taip ir sustojom. Vien apie kantrybę būtų galima kalbėti visą amžinybę. Padiskutavom su vaikais, kas yra kantrus ir kas yra nekantrus. Paprašiau vaikų pagalvoti, kada tėtis su mama elgiasi nekantriai (mini šokas... jie viską pastebi, jie viską supranta apie mus „teisuolius“ suaugusius!...). Prisipažinsiu - galvojau vienaip ar kitaip šitą pamoką apie kantrybę privesti prie pamokymo vaikams (kitaip tariant – moralo), bet, kai pamačiau, kokie nekantrūs esame mes su Aurimu, susimąsčiau. Turbūt tokios akimirkos yra Dievo dovana mums tėvams, kai mes galime nusileisti nuo savo teisumo pjedestalo ir prisipažinti savo vaikams, kad mums lygiai taip pat kaip ir jiems viskame reikia Dievo pagalbos. Esame netobuli, tikrai daug kur klystame. Gal ir nelengvas, bet geras buvo pokalbis su vaikais. Mačiau, kad pataikiau į teisingas duris... Vaikai leido prisiliesti prie jų širdžių, o tai – didelė Dievo malonė.

Šią savaitę buvome seminare apie krikščionišką vaikų auklybą. Vienoje iš sesijų pranešėjas kalbėjo apie Biblijos skaitymą vaikams. Ir nors atrodo apie tai esu girdėjusi jau ne vieną kartą, bet stuktelėjo tik dabar – reikia vaikams skaityti tikrą Bibliją. Vaikiškos Biblijos yra gerai, bet jos negali būti pakaitalu. Džiaugiuosi, kad turime Jesus Storybook Bible – tai nuostabi vaikiška Biblija, joje kiekvienas pasakojimas suvedamas į Jėzų Kristų, tačiau net ir Jesus Storybook Bible negali užimti Biblijos vietos.

Dar viena įdomi mintis iš seminaro: ar jūsų vaikai mato, kad jūs mylite Dievą („tad mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis’, – tai pirmasis įsakymas.“ Mk 12:30-31)? Aurimas nusprendė paklausti Emilijos:

A: Emilija, kaip tau atrodo, ar aš myliu Dievą?
E: (Net negalvodama) Taip tėti, tu myli Dievą, nes tu kas rytą mums skaitai Bibliją. (Truputį pagalvojo) Ne, tu nemyli Dievo, nes kartais būni piktas. (Tada pagalvojo dar...) Žinai, ir aš kartais nemyliu Dievo, nes mes visi esame nuodėmingi.

Taigi, įdomios pamokos šią savaitę. Mokomės mylėti Dievą. Mokomės išgirsti tiesą apie save. Ir mokomės kantrybės visur, kur tik išeina: namie, mašinoje, ryte, prieš miegą, kai esame pavargę, kai esame liūdni, kai bėgame, kai tempiame sunkius produktų maišus, kai viskas krenta iš rankų... Nepaprasta.

Raidė. M. Meilę jau minėjau. O dar darėm vieni kitiem masažą. Sofijai nepatiko – ji sakė, kad ją pribaigsiu... O Emilijai, atvirkščiai – devintas dangus. Įdomu, kokie gali būti skirtingi vaikai. Džiaugiuosi, kad galiu atrasti tokius dalykus. Ir žinoma, jei M - tai ir Mocartas. Kaip gi be Mozarto! Nežinojau, nuo kurio galo pradėti, nes daug kūrinių vaikai jau yra girdėję, todėl tiesiog sugriuvom ant sofos ir sulindom į youtube. Iš karto aptikau garsaus kinų pianisto Lang Lang atliekamą „Turkų maršą“.. Vaikai prašė kartoti milijoną kartų! Viskas jiems patiko: ir muzika, ir pianisto vardas, ir fortepijonas, ir tai, kaip mikliai judėjo pianisto pirštai, ir kaip į jį žiūrėjo kiti dėdės ir tetos (tai orkestras už nugaros)... Geras laimikis. Taigi iki soties atklausę „Turkų maršą“ aptikom Lang Lang ir tokios jazz atlikėjos Dee Dee Bridgewater pasirodymą. My Favorite Things, Somewhere over the Rainbow, Let‘s Do It...! Čia kojas pakirto man... Skaniai susiklausė, net apsilaižyti norėjosi. Kitą dieną Sofija vis prašė, kad uždėčiau paklausyti „to dėdės ir purvinos tetos (suprask – juodaodės)“.

Na va. O dar ir maršas. Vėl lindom į youtube. Žiūrėjom paradus, klausėm maršo. Bandėm sukurti savo maršą. Emilija sustatė visus žaislus (kurie iki palėpės nenukeliavo..) ir liepė jiems eiti pirmyn, stot, suktis kairėn, dešinėn, būti ramiai... Generolė. Šimtas procentų. Bežiūrint paradus, vaikai atkreipė dėmesį, kaip vienodai „tie dėdės su kepurėm ant galvos“ eina. Paaiškinau vaikams, ką reiškia eiti sinchroniška, kaip sunku yra tai padaryti.

Kokie dar žodžiai iš M raidės? Tai ir mylimiausias dėdė Mantas, ir mama, ir močiutė, ir Matas, ir senelis Mindaugas. O be to jau pusę metų vaikai bažnyčioje mokosi iš Išėjimo knygos, todėl ir Mozė. Štai – vaikai man diktavo, o aš rašiau:

Skaitymas1. Emilija pradėjo reikalauti, kad „tiksliai“ perskaityčiau, kas užrašyta ant maisto pakuočių, ant užduočių lapų, knygų viršelių. Suprask: „žiūrėk man skaityk tiksliai, nes greitai ir aš mokėsiu skaityti ir patikrinsiu, ar skaitai tiesą“.. Busted! Juk tikrai būna situacijų, kai vietoj „labai skanūs sausi Tigro pusryčiai vaikams“ perskaitau „baisiai nenaudingi ir labai nesveiki sausi pusryčiai... šunims“.  Juokas juokais, bet kartais vaikų nemokėjimas skaityti išeina į naudą... tiek man, tiek ir jiems patiems. Tai toks vat pastebėjimas apie Emiliją, kuris beje pasak kai kurių specialistų yra užtikrintas indikatorius, kad vaikas jau pasirengęs mokytis skaityti... Jei tai yra tiesa, tuomet Emiliją kiek per anksti paspaudžiau su skaitymo pamokomis, būtų buvę geriau pradėti dabar, o ne vasaros pradžioje... Būtume sutaupę daug rangymosi ir atsikalbinėjimo. Bet yra kaip yra – gyveni ir mokaisi. Tikiuosi su Sofija ir Matu bus paprasčiau.

Skaitymas2.  Nauja dienotvarkė sumaišė visas kortas. Knygų skaitymui laiko liko visai nebedaug (kaip knygom laiko atranda tėvai, kurie veda vaikus į darželį??). Perskaitėm kelis Paulos Valdietės skyrius ir vieną kitą mini knygelę. Knygos – labai svarbi homeschooling dalis, todėl reikės keisti taktiką.. Daugelis autorių ragina skaitymo laiką turėti numatytą ir suplanuotą, nesivadovauti „skaitysim, kai bus proga“ principu. Nes dažnai ta „proga“ taip ir neateina, o paskui žiūū – savaitės nebėra, o knygos dulka lentynose. Tad susiveržiam diržus ir einam toliau.

Rašymas. Nupirkau Emilijai smagų rankos lavinimo pratybų sąsiuvinį. Labai jauki knygelė, pirkau Vagoj už kelis eurus. Emilijai patinka. Man patinka. Visi laimingi.

Dar kalbant apie pratybas... Dabar darželiuose „ant bangos“ yra tokia „Opapa“ mokomoji medžiaga. Kodėl ji populiari, nežinau (gal dėl to, kad žema kaina?), bet kad populiari, tai tikrai - knygynuose visas Opapa išgraibstė kyg kokius džinsus sovietmečiu. Ta proga ir aš įsigijau du Opapa užduočių sąsiuvinius, vieną perleidau Agnei. Pačios pratybos nėra kažkuom ypatingos (iliustracijos nekažką), tačiau strategiškai naudingos, o be to patogios (pratybų sąsiuvinys – blonknotas, su lengvai išplėšiamais puslapiais). Į ilgas diskusijas apie tai leistis neverta, tačiau manau, kad tėvai, kurie norėtų savo vaikus mokyti namie ir pradeda nuo 4 ar 5 metų (kai vaikams dar nėra privaloma eiti į priešmokyklinę) galėtų įsigyti vienas ar kitas „Šviesos“ leistas pratybas, jas su vaikais atlikti ir turėti savo archyve. Čia šiaip – tarp kitko...

Tad Emilija padirbėjo su naujom rašymo užduotim, toliau tęsiam copywork, o Sofija vis dar „gaudė“ muses. Smagu.

Matematika. Atsiprintinau pirmas MEP pamokas. Medžiaga nemokama, paruošta Anglijoje, suskirtyta metais: Reception, Year 1, Year 2... ir taip iki Year 6. Pradėjau nuo Reception (tai mūsų ikimokyklinukai). Pamokėlės įdomios, nesunkios, todėl vienu prisėdimu galima įveikti kelis skyrius. Medžiaga pritaikyta mokyti klasėje, todėl namų sąlygomis 40-60 min pamoką galima įveikti per 10-15 min. Tad teiginys, kad vaikai mokykloje iššvaisto daug laiko nėra prasimanymas.                                                                                                         

Gamta. Šios savaitės tema – Derliaus mėnulis. Keliais žodžiais: kasmet rugsėjo mėnesį pilnatis būna mega didelė – mėnulis tiesiog kybo čia pat prieš nosį, o ir pateka jis žymiai anksčiau nei įprastai. Tuo metu mėnulis pateka vos nusileidus saulei, todėl lauke kaip reikiant neįtemsta. Anksčiau žemdirbiai pasinaudodavo šiomis papildomomis šviesos valandomis – skubėdavo nuimti derlių, užbaigti neužbaigtus darbus... Iš to ir pavadinimas kilęs – Derliaus mėnulis. Pasirodo kitos pilnatys taip pat turi savo pavadinimus... Žemuogių mėnulis, elnių mėnulis, vėjų mėnulis ir t.t. Bet čia teorija. O praktika tokia: vieną vakarą pažadėjau vaikams nepaprastą reginį... patį didžiausią mėnulį. Pasiemėm sausainių, fotiką, suvirtom visi į mašiną, nuvažiavom ant kalniuko, kur mėnulis turėjo ypatingai gražiai matytis... ir laukiam. Saulė nusileido, ėmė temti, o mėnulis... taip ir nepatekėjo. O pasirodo, Derliaus pilnatis jau buvo praeitą savaitę, tik man nedašilo akių kurį vakarą prakrapštyti... Ech. Mega mėnulis - mega nusivylimas. Tačiau vaikams patiko mėnulio ieškoti, o paskui dar visą savaitę kas rytą man deklamuodavo Marcinkevičiaus eilėraštį „Sapnavau, sapnavau, kad mėnulyje buvau... Ten saldainių krūvos guli, Plaukia upės limonado, Stovi kalnas Šokolado..”. Bus dar tų mėnulių.

Vieną dieną grįžusi iš rytinio pasivaikščiojimo kieme aptikau prašalaičius – ant elektros laidų įsitaisę galvas kraipė trys strazdai. Ne veltui strazdas vadinamas girios giesmininku! Kelias akimirkas rimtai suabejojau, ar aš kartais nesapnuoju, ar neatsidūriau miške. Visi man žinomi ir girdėti miško garsai netikėtai persikėlė į mūsų kiemą. Ir tai tik trijų giesmininkų dėka! Neatsigręždama moviau namo, išsitempiau dar naktikniuotą Emiliją į lauką (Aurimas tik nosį iškišo į ryto vėsą)... Stovim abi po elektros laidais ir užsimerkusios mėgaujamės strazdų orchestru. Nagi. Wow.

Emilija regis užsikretė paukščių stebėjimu. Suskaičiavus visus žvirblius ir zyles mūsų kieme, dažnai girdžiu ją šaukiant, kad į kiemą atskrido šarka. Dar pati su savim padiskutuoja, kodėl čia šarka, o ne varna. Žinoma, daugiau mūsuose kitokie paukščiai nesilanko, bet ir šių pakanka. Dar pažįsta ir kėkštą, ir suopį (nes suopis man ramybės neduoda, todėl savaime aišku, kad azartu užsikrėsti turi ir Emilija). Džiaugiuosi jos bundančia meile gamtai.

Ir dar. Savaitgalį nulekėm į miškus. Buvau maloniai nustebinta. Vos atvažiavus panos išvirto iš mašinos ir išsibarstė kur kuri po samanotą kilimą. Po kelių minučių žiū pareina mėlyniuotomis lūpomis. Žino, kur mėlynių ieškoti....Prieš metus Sofijai kiekvienas šapelis, šaknelė, lapelis miške keldavo didelį diskomforta, jau po kelių minučių maldaudavo važiuoti namo, o dabar – jos iš miško neištrauksi. Emilija taip pat. Dar vasaros pradžioje miške jai beveik iš karto nusibosdavo, o dabar veiksmo apsčiai: kiekvieną pakampę iššluoja, kiekvieną medį pamatuoja, kiekvieną krūmą apžiūri. Esu maloniai nustebinta.

Dailė. Taip sukrito, kad ir mes eksperimentavome su simetrija. Darėm perlentus piešinius, karpėme drugelius, bei piešėm lapų puseles.

Muzika. Prasidėjo Kindermusik pamokos. Emilija šiais metais lanko pirmokų grupę, todėl jos užsiėmimai jau daug rimtesni.

Bet didžiausias ir reikšmingiausias savaitės įvykis tas, kad užrašiau Emiliją į krikščionišką vaikų chorą „Valio“. Savaitgalį apsilankėme naujų mokslo metų atidarymo šventėje. Emilija buvo sužavėta, važiuojant namo nuo įspūdžių gausos nulūžo vos užsisegus diržą. O šventėje pati nusprendė visiems vaikams padainuoti dainelę - tai buvo puiki proga choro vedėjai išgirsti jos balsą. Žinoma, aš kaip normali mama iš laimės ir pasididžiavimo vos nenualpau... tad gerų išgyvenimo užteko ir vaikams, ir man. 

Bendraujame. Socializacijos pakako. Vieną dieną po Kindermusik nulėkėm į svečius pas Liutaurą ir Magdę. Su šita chebryte laikas pralekia žaibiškai. Atrodo tik nusiemėm batus ir jau vėl reikia apsiauti ir važiuoti namo. Kadangi mūsų gamtos pažinimo temos sutapo – tad mėnulis mėnulis mėnulis – Agnė suruošė vaikams demonstraciją  su mėnulio fazėm. Nežinau, kiek informacijos įkrito vaikams, bet aš pati buvau sužavėta! Jei tik mokykloje būtų kas nors taip aiškiai paaiškinęs apie mėnulio fazes, nebūčiau šitiek laiko vaikščiojusi kaip balta varna, nežinanti, kas vyksta danguje saulei nusileidus. Tad mano atveju taip – vaikai socializuojasi, o aš mokausi.

Na o kadangi per vieną dieną vieni kitais nepasisotinom, bendravome ir kitą dieną. Šį kartą pas Agnę sodyboje. Patiko stebėti, kaip vaikai komunikuoja savo mintis. Jie labai paprasti - ne tokie kaip mes suaugusieji, kurių suprast dažnai neįmanoma. O su vaikais viskas paprasta. Kaip du plius du.

„Dabar aš nusiteikęs nedraugiškai, su tavim nedraugausiu, o draugausiu su Sofija..“
„O aš draugausiu su Magdute!!“
Liutauras susiranda Sofiją.
„Sofija, tu su jais nedraugauk, dabar tu draugauk su manim“
Po kiek laiko...
„Na gerai Emilija, dabar aš jau nusiteikęs draugiškai. Dabar draugausiu su tavim..“
Dabar Liutauras su Emilija vėl geriausi draugai – stato smėlio pilis, rausia tunelius, krykštaudami verčiasi nuo smėlio krūvos. Truputi pasipeša prie šulinio, nes nepasidalina, kuris dabar žiūrės, kaip kyla kibiras su vandeniu... Bet po akimirkos ir vėl - bičiuliai neišskiriami.

Smagu matyti vaikus žaidžiant, sprendžiant konfliktus. O dar smagiau yra tai, kad viskas vyksta mums mamoms matant, todėl esant reikalui galime paaiškinti, paguosti, pamokyti. O kas būtų, jei viskas vyktų darželyje? Daržely ar ne daržely – vaikai ir pyktųsi ir draugautų, skirtumas tik tas, kad vaikai būtų palikti vieni spręsti santykiuose iškilusias problemas, patys vieni formuotų savo požiūrį... Žinau, kad dabar daugelis man primintų apie auklėtojas, kurios neva yra be galo susirūpinusios kiekvieno darželinuko ateitimi. Bet reikia būti realistiškais – kaip nebūna svetimo skausmo, taip ir galvos dėl svetimų vaikų gi neskauda taip, kaip ją skaudėtų tų vaikų tėvams. Darželio auklėtoja – tai žmogus, kuris turi savo šeimą, savo gyvenimą, savo problemas, savo vaikus, galbūt anūkus. Baigiasi darbo diena, tėvai susirenka savo vaikus, o darželio auklėtoja parimsta prie langelio, grąžo rankas, žiūri į vienišą mėnulį danguje ir laukia kitą rytą pargįžtančių vaikų... Ar taip? Žinoma, kad ne. Baigiasi darbo diena, baigiasi darželio auklėtoja. Tai profesija, o ne pašaukimas. Aš įsitikinusi, kad yra nuostabių, šiltų, profesionalių darželio aukėtojų, bet visgi būkime atviri – nei vienai auklėtojai vaikas nerūpės taip, kaip jis rūpi jo tėvams. Netyčia užsiargumentavau. Sustoju.

Ši bendravimo skiltis labai svarbi, todėl pasikartosiu. Šią savaitę laiko su bendraamžiais netrūko: du Kindermusik užsiėmimai, dvi viešnagės pas Agnės vaikus, vaikų choro šventė. O kur dar bendravimas su vyresniais... Vaikai mėgavosi į atostogas išėjusios Ritos kompanija: ir žaidė, ir burokus rovė, ir pas Ritą nakvojo, ir pas Ritą valgė, ir piešė, ir skaitė... Žodžiu, veiksmo kibirais neišsemsi.

Kita. Turbūt neteisinga būtų vien tik girtis gerais dalykais, o so-so dalykų nepaminėti... Todėl prisipažinsiu – šią savaitę maniškės ilgokai mirko prie kompiuterio ekrano. Žiūrėjo dvi Ice Age dalis, Mano kaimynas Totoro ir dar krūvą visokių trumpučių filmukų. Kadangi artėja žiema, o tai reiškia, kad daugiau laiko pralindėsim namie, reikia sugalvoti strategiją, kaip išvengti screen time. Gal kas nors ten kitame ekrano gale turi kokį gerą planą chuliganą? A?

Žinoma, kartais į ekranus sulendam mokslo sumetimais.. Štai Aurimas su vaikais visą savaitę youtube žiūrėjo, kaip iš stiklo gaminami įvairiausi daiktai... Vaikams labai patiko.

31-34 savaitė. Viva la home educación arba mokslai tęsiasi