ATGAL Po vandeniu. Edukacinis šeimų susitikimas Nr3. Tema: VANDUO

Sausio pabaigoje vis gausėjanti bendraminčių grupė (tai mokantys savo vaikus šeimoje) susirinkome Vilniuje į trečiąjį edukacinį šeimų projektą. Tema: VANDUO. Vertinga patirtis - tiek ruošimosi etapo, tiek ir dalyvavymo. Po susitikimo visi vienareikšmiškai nusprendėme, kad vandens tema neišsemiama ir kad prie jos sugrįšime dar ne vieną kartą. Bus smagu pamatyti kaip augant vaikams ši tema rutuliosis ir vyniosis toliau. Šiam kartui išgirdome apie vandens atmintį, informaciją, kurią turi vanduo; apie vandens valymą namuose (gavome išardyti profesionalų vandens filtrą!); Agnė pristatė superinę temą apie didžiausias praeito amžiaus laivų katastrofas, o mes su vaikais pasiruošėme temą apie tai, kas vyksta po vandeniu. Susirinkome šeštadienį Martyno Mažvydo bibliotekos patalpose - turbūt geresnės erdvės nei biblioteka tokiems susitikimams net nesugalvočiau. (Mūsų temos pilnas pristatymas ten žemiau).

Susitikimas buvo super nuostabus ir labai naudingas. Mokomės visi kartu: mes tėvai mokomės pateikti informaciją vaikams glaustai, paprastai, vizualiai; vaikai mokosi klausytis ir telkti dėmesį, kuris ne kuris jau išdrįso ir prisidėti prie temos pristatymo. Mes mokomės. MOKOMĖS. O juk tai ir yra visa esmė, ane? Žinote, neįsivaizduoju smagesnės terpės suaugusiam žmogui kažko mokintis. ...Kartu su savo vaikais, atrasti kažką naujo, prisiminti kažką pamiršto, pažvelgti nauju kampu. Štai skaitykit, ką parašysiu toliau: homeschoolingas (mokymas namuose) yra malonumas, o ne našta. Praturtina ir sulipdo. Ne atima, o duoda. Šiuolaikinėje nekontroliuojamoje, į ekranus įnikusioje visuomenėje – tai ramybės oazė, nes čia nebūtinai viršų įma facebookas ir draugų nuomonė. Čia dar gyva knyga. Čia dar ne kvaila žaisti su lėlėmis ir mašinėlėmis. Čia gali subręsti tuomet, kai esi pasirengęs. Ir žinot ką? Dažniausias argumentas prieš mokymą namuose yra šis: o kaipgi su socializacija? Sustojame ir prasikrapštome akis! Vaikai mokyklose socializuojasi mažiau nei mūsiškiai (t.y. šeimoje mokinami vaikai). Kokia ten socializacija ūžiančiuose mokyklos koridoriuose per 10 minučių trunkančią pertrauką?.. Padrąsinimai, komplimentai, svajonės, atradimai? O gal verčiau apkalbos? Erzelynas? Patyčios? Smurtas? Oi ne, ką jūs. Juk taip nebūna... Gal ir nebūna - čia tik Kindziulis visą tiesą žino. Arba Kindziulis, arba tie, kurie patys yra baigę standartinę lietuvišką mokyklą. Aš baigiau tikrai neblogą mokyklą Vilniuje, tačiau ir ten ypatingos socializacios neradau... o štai pasistumdymų, patyčių ir skausmo - su kaupu.

Oi nuklydau nuo temos, bet norėjau išmesti štai mintį į eterį... Šiaip, kad nepasiduotumėt bandos mentalitetui ir viską apsvarstytumėt patys ... savo pačių galvomis, kurios dar teisėtai pūpso ant jūsų pečių.

Mūsų tema: po vandeniu

Kai su vaikais ruošėme temą namuose, pradėjome viską iš eilės. Pirmiausia – virš vandens. Pasirengę? Pradedam. Jei dabar sedėtumėte mūsų temos pristatyme, pirmiausia Emilija paprašytų jūsų įkvėpti. Tuomet su pasitenkinimu ir vaikišku nekantrumu paaiškintų, kad jūs įkvepėte ne tuštumą, o orą. Ir kad oras irgi yra ne tuščias, o jame yra įvairiausių dalelyčių ir viena iš tų dalelyčių yra deguonis. Namie su vaikais gana plačiai kalbėjom apie deguonį - kad ši akimis nematoma dalelė yra būtina kiekvienam gyvam organizmui. Savo sąsiuviniuose vaikai piešė kvėpuojantį žmogų (tiksliau žmogų paskubomis sukeverzojau aš, o jie taškavo deguonį).

Kalbėjom apie deguonies svarbą žmogaus kūnui ir apie tai, kad žmogus įkvepia O2, o iškvepia CO2. Stebėtina, bet būtent ši dalis vaikams įsiminė greičiausiai: O2 > CO2. Taipogi truputį nukrypom nuo temos ir netgi pasidomėjom kam yra panaudojamas CO2 (gazuotiems gėrimams, ugnies gesintuvams, šaldytuvams). Sužinojome, kad CO2 atgal į deguonį paverčia medžiai fotosintezės metu (tai sudėtingas procesas, tačiau man ir vaikams pakako tokio paaiškinimo: medžiai iš oro paima CO2, iš dirvožemio H2O ir energiją iš saulės... grubiai tariant, viską sumaišo ir gauna sau maistą, o mums - deguonį). Prisipažinsiu - mokykloje buvau užkietėjusi humanitarė ir biologijos pamokose kampo nepagaudavau. O dabar eureka yoohoo! Pagaliau žinau ir aš.

Vėliau pasinėrėme po vandeniu (deja, bet netiesiogine prasme... tik dabar supratau, kad būtų buvę dar smagiau jei būtume iš tikrųjų panardinę galvą po vandeniu...). Paaiškinau vaikams, kad vandenyje taip pat yra ištirpusio deguonies, tačiau žmogus to deguonies įkvėpti negali. Kita vertus žuvys (kurioms taip pat reikalingas deguonis) turi žiaunas, per kurias į organizmą iš vandens „ištraukia“ deguonį. Pro burną patekęs vanduo keliauja į žiaunas, ten pasisavinamas deguonis, o vanduo keliauja atgal į.. na į vandenį. Visa šitą vaikai iliustravo savo sąsiuviniuose.

Taigi, jeigu žmogus po vandeniu kvepuoti negali, kaip jis gali tyrinėti povandeninį pasaulį? Keturiais būdais. Pirma, gali tiesiog įkvėpti ir panerti po vandeniu. Angliškai tai vadinasi freediving. Įkvėpi ir niurkt po vandeniu. Tik vat tas niurkt gali būti arba megėjiškas ir trukti vos keliolika sekundžių, arba gali būti profesionalus ir trukti kelioliką minučių. Jei dabar būtumėte čia šalia, šioje prezentacijos vietoje Emilija labai norėtų jums parodyti kaip reikia įkvėpti norint išbūti ilgiau po vandeniu. Reikia įkvėpti kėlis kartus po nedidelį kiekį deguonies – kad prisisotinti deguonimi (tad: įkvėpt, įkvėpt, įkvėpt, sulaikyt). Ruošdamiesi temai mes žiūrėjome kelis dokumentinius siužetus apie profesionalius nardytojus ir Emiliją toks įkvėpimo būdas pakerėjo. Čia reikėtų paminėti ir dar vieną įdomų atradimą. Ar jūs žinojote, kad pasaulinis kvapo sulaikymo rekordas yra 24 min? Taip, aš irgi negalėjau patikėti, bet štai įrodymas.

Antras būdas – tai su vamzdeliu ir akvalangu (angl. snorkeling). Vaikystėje esu bandžiusi, bet lietuviškuose ežeruose mažai ką pamatysi. Trečias būdas – nardyti su deguonies balionais. Priklausomai nuo gylio, taip galima po vandeniu išbūti tik iki valandos laiko. Ketvirtas būdas – povandeninis laivas, tunelis ar kokia povandeninė tyrimų stotis, bet čia jau kita tema.

Tiesa, ruošdamiesi povandeninei temai būtinai turėjom paskaityti ir kone žymiausią povandeninį veikalą - "20,000 mylių po vandenių". Nors šiaip Iliustruotos Klaiskos serijos privengiu, tačiau šį kartą pilnos knygos versijos nesirinkom, o pravertėm sutrumpintą variantą - ir dėl laiko stokos, ir dėl vaikų amžiaus. Vaikus istorija sužavėjo, mane trikdė pigus teksto apkramtymas ir nevykusios Iliustruotos Didžiosios Klasikos serijos iliustracijos. Šią knygą Žiulis Vernas rašė 1870 metais, tačiau jo aprašytos technologijos atsirado tik po gero šimtmečio. Tad skaityti ir įdomu, ir kartu keistai juokinga, nes vietomis taikė ir pataikė, o vietomis nusigrybavo į lankas... ir kadangi neesu mokslinės fantastikos fanė, tie nusgrybavimai labai rėžė ausį. Tiesa, štai įdomus straipsnis anglų kalba apie šį romaną - autoriai bando palyginti rašytojo mokslinę fantaziją su šio meto realybe.

Taigi kaip ten bebūtų, povandeninis pasaulis yra paslaptingas ir mažai ištirtas, nes be specialios įrangos ir specialaus pasiruošimo mažai ką tepamatysi. Besikapstinėdama internete ir bešlifuodama mūsų pasirinktą temą radau kelis video klipkus, kurie mane pritrenkė ir išvertė iš koto. Šie video klipai ir tapo mūsų temos stuburu. Žemiau surašiau mūsų temos pristatymą, tačiau labai rekomenduoju peržiūrėt ir vieną iš video klipų (abu labai panašūs, bet besigilinantiems - vienas kitą papildantys):

Mūsų temos pritatymas

Video klipų autoriai bandė vaizdžiai ir tiksliai perteikti nesuvokiamą mūsų žemės vandenų mastą. Kad vandens žemėje yra daug mes žinom. Daugelis žino, kad yra labai gilių vietų vandenyne. Visi geografijos pamokose mokėmės, kad yra giliausia planetos vieta – Marianų lovys (11,000 m). Bet štai suvokti tuos kilometrus vizualiai galima tik kitų dydžių kontekste (Tikslieji, erdviniai dalykai nėra mano stiprioji sritis, todėl žodis „kontekste“ galbūt ir nėra pats tinkamiausias).

Taigi šią gigantiškos vandens masės idėją mes ir pabandėme perteikti savo pristatyme. Pasiruošimas nebuvo labai sunkus, nes visa pagrindinė informacija jau surinkta (tuose klipuose). Dabar tereikėjo aną medžiagą pateikti vizualiai. Taigi: nusipirkau du didžiausio formato lapus (A0 ar A1). Pirkau juodą ir tamsiai mėlyną (norėjau parodyti, kad nuo tam tikro gylio, vandenyne yra aklinai tamsu). Šiuos lapus suklijavau, ten kur reikia nuspalvinau juodai (mat aklina tamsa prasideda 1km gylyje... – mano pirmo lapo viršutinė dalis; galbūt galima būtų pirkti tris lapus: du juodus ir vieną mėlyną ir paskui tą mėlyną kirpti pusiau).

Iš turimo braižybinio popieriaus suformavau dugną (jei žemėje nebūtų vandens, atsidengtų milžiniški kalnynai... ir paaiškėtų, kad iš tikro žmonės gyvena vidutiniškai 11 kilometrų aukštyje; che... kai taip imi galvoti).

Taigi, suklijuojam popierių, suformuojam dugną, viršuje iš baltų lapų iškerpam dangų. Tuomet šone sužymėjau reikiamus gylius (visi gyliai iš mano minėtų video klipų; tačiau galima juk pridėti ir savo variantus).

Tuomet atsispausdinau kai kuriuos priedus (tai keli laivai, gyvenamasis namas, žmogus, aukščiausias pasaulio pastatas, banginiai ir pan). Šiuos bandžiau kiek įmanoma tiksliau atitaikyti pagal mąstelį (na pagal mano vandenyno planą 1cm buvo apie 70m; todėl, kad namą turėjeu sutalpinti į kelis milimetrus).

Įspūdingiausia pristatymo dalis yra paklojus tuos lapus ant žemės paprašyti visų tylos ir išraiškingai pačiame viršuje (virš vandens) patupdyti savo pirmąjį eksponatą – gyvenamąjį namą. Ir iš karto prieš akis atsiveria vaizdas! Tas namas – tik taškelis! O žmogus – beveik mikrobas, palyginus su visa vandens mase. Žodžiu įspūdinga.

Jei peržiūrėjote mano įkeltus video klipus, tuomet žemiau pateikta informacija jau nebebus nauja, bet visgi pateikiu mūsų pristatymo teksta – mažu kam pravers.

Taigi, neriam po vandeniu...

40m - tiek gali nunerti eilinis žmogus su specialia nardymo įranga (t.y. deguonies balionais). Tai megėjiškas nardymas.

100m - nardymas pasidaro pavojingas dėl vandens slėgio

Čia prezentaciją sustabdome, nes norime truputi įsiterpti apie slėgį. Kadangi vaikams šis žodis dar negirdėtas, tad aiškinam. Namie ir per pristatymą aiškinom labai paprastai: Sofija atsigulė ant Emilijos.

Štai, sakau, Emiliją slegia. Jei užgultų dar keli žmonės - slėgtų kur kas labiau. O jei ant viršaus užšoktų dramblys - iš Emilijos liktų sūris. Vat ir slėgis. Virš vandens mūsų kūnai yra prisitaikę, todėl jokio slėgio (spaudimo nejaučiam), nors iš tikro mūsų kūnus slegia nemažas svoris. Tačiau panėrus po vandeniu reikalai ima smarkiai ir sparčiai keistis. Kuo giliau neri - tuo didesnis slėgis. Į 100 m gylį panardinus tuščią skardinę, ši susispaudžia į skardinį blyną (smagiausia pristatymo dalis - Emilija galėjo visiems pademonstruot kaip po vandeniu susiglamžo tuščia skardinė... ta proga net ir giros atsigerti gavo). Sąsiuvinuose pademonstravom štai taip:

100 m gylyje dėl slėgio sumažėja žmogaus plaučiai, todėl iki 100 metrų nerti galima turint tik specialų pasirengimą (pavojingiausias beje yra ne nusileidimas, o iškilimas - tą reikia daryti palaipsniui ir tam tikru būdu, nes antraip gali sprogti plaučiai...). Neriam giliau.

214m - Tiek yra nunėręs pasaulio freediving rekordiningas Herbert Nitch (jis vienu įkvėpimų nunėrė iki 214 m gylio ir grįžo atgal). Be galo pavojingas sportas, nusinešęs ne vieno drąsuolio gyvybę. Su vaikais peržiūrėjom vienos tokios giluminės nardytojos interviu. Ji pasakojo, kad tokio nardymo sėkmė (o vadinasi ir žmogaus gyvybė) priklauso ne tik nuo sportinio pasiruošimo, bet ir tos nakties miego, kokybiško maisto ir geros emocinės būklės. Bet žmogus vistiek rizikuoja... dėl kažkokio tai titulo ir kelių adrenalino minučių. Beprotybė, bet ką gi. Beje šitas pats Herbertas pasiekęs savo rekordą buvo suparalyžuotas, atsisakė veikti jo smegenys (tai dekompresinė liga arba angliškai decompression sickness).

332m - Tiek nunėrė pasaulio nardymo su deguonies balionais rekordininkas Ahmedas Gabr. Verta "pasiyoutubinti" šį nėrimą - ne su dviem, o su šešiais deguonies balionais.

500m - Tiek gali nunerti mėlynasis banginis – didžiausias pasaulio žinduolis. Tiesa, imperatoriškieji pingvinai gali panerti 35 metrais giliau. Tačiau imperatoriškaisiais pingvinais pasidomėti pamiršom, mat užstrigom ties mėlynaisiais banginiais. Ar jūs žinot kokio dydžio yra šie didžiausi pasaulio žinduoliai?

500 m. gylyje vandens slėgis toks didelis, kad čia atgabenus žmogų be apsaugos, jis per akimirksnį būtų suspaustas į blyną. Palyginimui: svoris toks didelis, kokį turėtų patirti pašto ženkliukas, jei ant jo stovėtų baltoji meška. Pagalvojam, pagalvojam... ir važiuojam giliau.

700m - Taip giliai gali panirti branduolinis povandeninis laivas. Jei nusileistų giliau, jo korpusas būtų sutraiškytas, nes neatlaikytų vandens slėgio.

830m - Tokio aukščio yra aukščiausias pasaulio pastatas. Virš žemės jis atrodo taip...

o panardinus po vandeniu jis tebūtų nedidelis spygliukas...

1000m - Į šias gelmes nebeprasiskverbia saulės šviesa. Čia - aklinai tamsu. Tokiame gylyje vandens slėgis toks didelis, kad užmuštų iš karto, tačiau šiose gilumose vistiek gyvena keisti jūrų gyviai. Be to, tokiuose gyliuose medžioje kašalotai. Kašalotų ir kitų giluminių gyvių kūnas yra pritaikytas atlaikyti gigantišką vandens slėgį. Štai kašaloto kaulai yra tarsi guminiai, todėl dėl didelio slėgio nelūžta, o tiesiog keičia formą. Be to, kašaloto plaučiai yra kaip balionas - panėrus gilyn subliukšta, o kylant į viršų smagiai prisipūčia (elastingi - tad neplyšta). Kašalotas - didžiausias plėšrūnas (jis gali gyventi iki 80 metų, užauga iki 12 metrų ir sveria apie 30-60 tonų).

2250m - Štai iki tokio lygio gali nunerti kašalotai. Čia jie medžioja milžiniškus kalmarus. Kalmarai pasirodo turi labai aštrius nagus kaip žnyples ir stipriai apibraižo kašalotus. Milžiniški kalmarai gali būti iki 14 m ilgio ir sveria apie 750kg. Aiškumėlis, kad nufilmuoti ar nufotografuoti šių galiūnų kovą nebūtų paprasta, tačiau tam juk mes turime fantaziją. Štai menininkės Natalya Zahn iliustracija:

3800m - gylyje guli nuskendusio žymiausio laivo Titanikas liekanos. Čia slėgis 120 kartų didesnis nei ant žemės paviršiaus. Kosmosas, ane? Bet neriam dar giliau.

4000m - Gelmių zona. Čia plaukiaja nematyti gyvūnai. Tiesa jie ir patys niekada nematę net saulės šviesos. Štai tokio gylio yra didelė vandenynocdalis. Ši dalis taip pat labai patiko Emilijai, nes ji tuos keistus gelmių gyvūnus ir piešė, ir lipdė. Apačioje kelios nuotraukos: drąsaus naro, fotografo ir biologo Alexander Semenov. Taip pat Emilijos povandeninių gyvūnų paroda.

Jei masina dar akis paganyti, draugaukit su Google šia tema: deep sea creatures.

O štai čia Emilijos darbeliai:

Neriam dar giliau.

6000m - Slėgis čia toks, kokį pajustume, jei ant galvos užsikeltume 50 boeing lėktuvų. Nesuvokiama...bet ir čia dar gyvena gyvi padarai.

8848m - Štai čia priplauktume Everesto kalno viršūnę, jei jis būtų apverstas aukštys kojom. Ir čia dar ne dugnas.

Su Emilija piešėm Everesto kalną (tai turėjo būti prezentacijos dalis - nupiešėm pagal mąstelį, tuomet turėjom jį apvertusios pridėti prie mūsų vandenyno).

10898m - Į tokį gylį (Marijanų lovį - t.y. giliausią žinomą vietą žemėje) 2012 metais nusileido įžymusis režisierius ir nuotykių ieškotojas James Cameron su savo povandeniniu laivu Challenger Deep. Drauge su Aurimu peržiūrėjome neilgą dokumentinį filmą apie šią misiją - rekomenduoju, nes tikrai įdomu. Pasiruošimas šiai kelionei truko 7 metus, buvo sukonstruotas specialus povandeninis laivas, galėsiantis atlaikyti milžinišką slėgį. Įdomu tai, kad į dugną tyrinėtojas leidosi nebūdamas tikras, ar vėl iškils į paviršių, nes povandeninis laivas nebuvo pritvirtintas prie troso, o pakilimas priklausė nuo paprasto balasto paleidimo mechanizmo, kuris neatlaikęs vandens slėgio galėjo sugesti (taip atsitiko su keliomis svarbiomis laivo detalėmis). 

10916m - Į tokį gylį 1960m nusileido povandeniniai tyrinėtojai Don Walsh ir Žakas Pikardas. Jų povandeninė valtis atrodė visai kitaip ir iki dugno leidosi kur kas lėčiau (James Cameron kelionė iki dugno užtruko keliolika minučių, o šių - 5 valandas). Dugne jie išbuvo tik 20 minučių, nes neatlaikęs slėgio skilo langas.

10972m - į tokį aukštį pakyla dideli komerciniai lėktvai. Jei teko kada matyti tokį vaizdą (ten apačioje), tuomet tokį gylį suvokti bus lengviau...

10994m - Giliausia nustatyta žemės vieta (žinoma, daugelis tyrinėtojų ir mokslininkų įsitikinę, kad yra ir gilesnių vietų).

Ir štai pabaigai. Pasirodo ištirta tėra tik 5proc vandenyno dugno ir dar 1000 rūšių povandeninių gyvūnų yra nepažinta! Kiek daug darbo ir kiek nepatirtų nuotykių! Būkite įkvėpti tyrinėti ir ieškoti nuotykių!

***

Nuostabios paveiksleliu knygos anglų kalba apie jūras ir vandenynus bei gyvenimą po vandeniu (...ar šalia vandens)
(visas galite peržiūrėti nemokamai internete per OpenLibrary tinklapį. Apie naudojimąsi OpenLibrary rašiau čia):

In One Tidepool, by Anthony D. Fredericks (nuostabiai iliustruota apie šliaužiančius ir ropojančius jūros pakrančių balučių gyventojus)
A house for Hermit Crab, by Eric Carle (apie krabą atsiskyrėlį, nemirtingu Eric Carle stiliumi)
Is This A House for hermit Crab, by Megan Mcdonald (dar viena apie krabą atsiskyrėlį, nuostabiai iliustruota, neapkrauta tekstu)
A Lot of Otters, by Barbara Berger (viena iš tų keistai žavingų ir mažumėlę paslaptingų; apie jūros ūdras, bet ne visai)
Sea Turtles, by Gail Gibbons (graži ir informatyvi knyga apie jūros vėžlius, galiniame knygos atvarte paaiškinami keli esminiai skirtumai tarp vandens ir sausumos vėžlių)
Sunken Treasure, by Gail Gibbons (labai įdomi knygelė apie povandeninių lobių ieškotojus, nupasakojama tikra istorija apie paskendusį laivą Atocha; labai rekomenduoju)
Ibis: a True Whale Story, John Himmelman (graži tikra istorija apie tinkluose užstrigusius banginius)
The Blue Whale, by Kazue Mizumura (nuostabiai informatyvi knygutė apie banginius, labai rekomenduoju)
Swimmy, Leo Lionni (neįprastai iliustruota, bet savotiškai žavinga prstižiniu Caldecott medaliu apdovanota knygelė apie vieną žuviuką)
Octopus Under the Sea, by Connie and Peter Roop (dalis knygu yra prieinamos per archive.org, ten reikalinga atskira nemokama registracija, skolinimosi principas tas pats)
The Blue Whale, by Donna K. Grosvenor (įspūdingos iliustracijos, smagi informatyvi knygelė)
Doplhin Talk, by Wendy Pfeffer (nuostabi knygelė apie delfinų kalbą)
Is Blue Whale the Biggest Thing There Is? by Robert Wells (šypsnį išspaudžiau vartydama, knyga apie sveiką nuovoką ir tikrus daiktų dydžius)

Tikrai knygų šia tema yra ir dar dugiau, bet ne visos deja mums prieinamos čia Lietuvoje.


 

37-38 savaitė. TV bokštas, Lajų takas, boulingas, du gimtadieniai ir žarnyno virusas